V. Balkūnas: „Pastebėjau jaunimo norą eiti lengviausiu keliu“

Fotomėgėjai turės galimybę susipažinti ir su „Lietuvos rytas“ fotožurnalistu Vidmantu Balkūnu. Apie tai, ką reiškia galimybė vieną dieną vykti į atvirą karo zoną, o kitą – lankytis pramogų pasaulio pasaulio grietinėlės vakarėlyje, kalbamės su pačiu fotografu.

– Tendenciją, kad jaunimas nori eiti lengviausiu keliu, pastebėjau jau gan seniai. Tačiau tai nėra tik fotožurnalistikos problema. Jauni žmonės mąsto pragmatiškai – kam vykti į karo zonas, analizuoti sudėtingas socialines temas, jeigu fotografuojant drabužius gali užsidirbti kelis kartus daugiau. Tad natūralu, kad su šia realybės akistata susiduriama ne tik fotografijoje. Visgi, tai yra asmeninis pasirinkimas.

Ši profesija suteikia galimybę vykti į reidus su kontrabandininkais, policija ir atverti tokį pasaulį, kurio daugelis nemato ir vengia. Dėl to vis dar nuoširdžiai tikiu, kad išlikęs ir toks jaunimas, kuris svajoja ne tik apie pinigus, bet ir apie prasmingą darbą.

– Daug žmonių ilgą laiką svajoja tapti spaudos fotografais, bet susidūrę su šios profesijos kasdienybe nusivilia, o kiti – atvirkščiai. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, taip ir fotožurnalistikoje būna rutinos. Visgi, kartais tereikia pažvelgti iš šalies, jog galėtum pamatyti ir pajusti, koks tai įtraukiantis, malonus ir daug suteikiantis darbas.

Mano tikslas – papasakoti ir parodyti, kaip dirba fotožurnalistai. Ketinu pasidalinti savo pastebėjimais, kaip keičiasi šiuolaikinio spaudos fotografo kasdienybė, darbo įpročiai, ką jis turi mokėti ir atskleisti keletą praktinių subtilumų, su kuriais nesusipažinsite jokioje fotografijos mokykloje.

Svarbiausia, kad paskaitos dalyviai nebijotų klausti – tik taip pavyks išsklaidyti mitus apie šią specialybę ir neturėti nerealių iliuzijų. Tačiau kartu tikiuosi, kad po paskaitos atsiras ir tokių, kurie kaip tik pradės svajoti apie fotožurnalistiką.

– Sudėtingiausia fotožurnalistikoje yra toli gražu ne fotografija. Tai mokėjimas rasti bendrą kalbą su įvairiausiais žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą ir nenuvilti. Be to, atrasti etikos ribą tarp to, ką būtina parodyti, ir to, ko vis dėlto reikia atsisakyti. Ir galų gale sudėtingiausia, bet tuo pačiu ir įdomiausia patekti ten, kur sunku arba beveik neįmanoma patekti.

Dirbant fotožurnalistu, o taip pat ir operatoriumi teko pakliūti ne į vieną sudėtingą situaciją, tad negaliu išskirti vieno nutikimo. Galėčiau vardinti ir vardinti, ką teko fotografuoti: karinius konfliktus, riaušes, lipti su alpinistais į kalnų viršukalnes, su speleologais leistis giliai po žeme, dirbti kartu su archeologais po vandeniu, kaboti ant virvių 140 metrų aukštyje, fiksuoti įvykius skrendant ar degančiame name, „išbandyti“ policijos elektros šoką… Kaip matote, nuobodžiauti tikrai netenka – komforto zona išbandoma nuolat.

- Ar dirbant fotožurnalistu buvo tokių akimirkų, kad per akimirką tarsi pralėkė visas gyvenimas?

– Tiesą sakant, tokio atvejo neprisimenu. Net kai avarijos metu man buvo sulaužyta kaukolė ir gulėdamas ant asfalto laukiau reanimacinės brigados, tikrai nemačiau „kaip pralėkė gyvenimas“. Matyt, dar ne laikas. Dirbant tokį darbą ir vos ne kas antrą dieną susiduriant su įvairiausiomis nelaimėmis, matant lavonus, gaisrus, avarijas to nebesureikšmini ir neanalizuoji praėjusių akimirkų. Tiesiog stengiesi nuoširdžiai džiaugtis kiekviena atėjusia diena.

– Kaip ir dauguma kolegų, pradėjau nuo nespalvotų juostelių ryškinimo vonioje. Visuomet svajojau būti fotožurnalistu, tad pirmieji darbai buvo regioninėje spaudoje ir daug bei sunkiai dirbau. Šioje srityje darbuojuosi jau dešimt metų ir mėgaujuosi kiekviena diena – nuolat išgyveni įvairiausias emocijas, pamatai skirtingas gyvenimo puses, susipažįsti su naujais žmonėmis.

Ši specialybė – tai tarsi gyvenimo narkotikai, kurie padeda augti ir kiekvieną dieną susidoroti su vis didesniais iššūkiais.