„Dantys!“, - suklykė ji ir delnais užsidengė veidą taip, kad akies krašteliu galėtų matyti daiktą, esantį jai po kojomis. Skubėdamas jos link pagalvojau, kad mergaitė išsigando kokio nedidelio šuns, tačiau greitai supratau, kad gyvūno prie Redos nėra. Yra kažkas kitas.
„Kas čia?!“, - nervingai paklausė mažoji, rodydama į keistą daiktą, kuris gulėjo visai šalia jos basučių (mergaitė taip išsigando, kad net neatitraukė kojų). Tylėjau, nes nežinojau ką atsakyti į jos klausimą.
Buvo akivaizdu, kad tai yra kažkokio gyvio kaukolė. Akivaizdu, kad tas gyvis buvo plėšrūnas, nes jo dantys – ypatingai aštrūs ir keliantys baimę. Daiktas buvo tokio dydžio, kaip išmanusis telefonas, o dantys – kaip adatos, badančios žmonių rūbus. Priminė kažkokį mažą tigrą ar didelę gyvatę, liūto snukiu.
„Paliesk jį“, - liepė mama. Suprask, tai padėtų įsitikinti, ar kaukolė dar gyva.
„Nenusišnekėk, pati ir liesk, ką aš žinau kas čia yra“, - nemandagiai atšoviau.
„Pauliau, neliesk tik!“, - vėl sucypė Reda, saugodama mane nuo pavojaus.
Aš paklusau ir neliečiau. Kelias minutes pažiūrėjome į ją, nusifotografavome ir nuėjome toliau. Nekrapštėme net pagaliu. Juk neaišku, kas tai per daiktas ir kaip tai atsilieptų mūsų sveikatai.
