Londonas - labai gražus, daugiakultūrinis miestas: didelis (apie 8 mln., o gal net daugiau žmonių), spalvingas, architektūrinis, su savo karaliene ir pan. Tuo turbūt ir išsiskiria Londonas, kad kur pasisuksi - ten žmonės. Vis dėlto šis straipsnis ne apie tai, koks Londonas gražus, bet apie tai, kad jis - ne svajonių miestas. Pirmiausia papasakosiu šiek tiek apie būstą, transportą, žmones ir sistemą, ir kuo tai skiriasi nuo Škotijos miesto Aberdyno.
Būstas ir transportas. Skirtumas tarp Londono ir Aberdyno milžiniškas. Aberdynas yra perpus mažesnis už Kauną, o Londonas, galėčiau teigti, kaip pusė Lietuvos: nuo vienos pusės iki kitos apie 2 valandos kelio. Kaip jau minėjau, Londone gyvenome apie metus, o kai gavome geresnius darbus, persikėlėme į Aberdyną.
Taigi šie du miestai ne tik skiriasi žmonių skaičiumi bei dydžiu, bet ir tuo, kad Londonas yra labai brangus miestas. Dirbdamas apie 40 val. asmuo uždirba apie 950 svarų (minimumą). Jei gyveni kiek toliau nuo centro (o tai yra geriausia, kitu atveju mokėsi milžiniškus pinigus už nuomą), vien kelionei į darbą per mėnesį sumokėsi 116 svarų. Mano atveju, kelionės nuo namų iki darbo užtrukdavo apie pusantros valandos, o gyvenau 3-ioje zonoje.
Apie mašiną Londone - geriau pamiršti. Į centrą su mašina geriausia važiuoti sekmadieniais, kitu atveju stovėsi spūstyse, sumokėsi už įvažiavimą apie 10 svarų už dieną (apie 40 Lt) bei milžiniškus pinigus už stovėjimą. Tuo tarpu įvažiuoti į Aberdyno centrą nekainuoja nieko, galima važiuoti mašina ir tai užtrunka, pavyzdžiui, nuo mano namų tik 10 minučių. Aišku, už stovėjimą sumokėsi, bet ne tiek daug, kaip Londone.
Susirasti būstą yra ne taip jau sunku. Daug žmonių nuomoja kambarius, kas Londone yra populiaru. Tuo tarpu Aberdyne teko susidurti su sunkumais. Ieškodami būsto ėjome per visas agentūras ir sužinojome, kad išsinuomoti būstą laukia daug žmonių, o jei ir gauni apžiūrėti būstą, tai savininkas išsirenka iš kelių nuomininkų, ir tik tada, kai agentūra patikrina visus tavo dokumentus (o tai užtrunka apie savaitę), gali eiti gyventi į savo namą ar butą. Mums pasisekė, mes išsinuomoti radome iš karto.
Vis dėlto grįžkime šiek tiek atgal, prie Londono būsto ypatumų. Kaip minėjau, išsinuomoti būstą Londone gana lengva, jei tau reikalingas tik kambariukas. Tačiau, mūsų atveju, kadangi esame trijų asmenų šeima, mums patogiausia turėti savo namus. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas naujakurys naujoje šalyje, mums turėti atskirą būstą Londone buvo per brangu arba per toli nuo darbo vietos. Tad teko tenkintis kambariuku. Gyvenant name kiekviename kambaryje buvo 2–3 žmonės, jautiesi, kaip gyvendamas bendrabutyje, kur privati valda yra tik tavo 14–16 kvadratų kambariukas.
Už tokį kambariuką, kuriame gyvenome su vyru ir vaiku, paklojome 480 svarų per mėnesį (3–4 zonoje). Toks gyvenimas tikrai man ne prie širdies ir dažnai šiuos namus vadindavau „bomžynu“. Nesupraskite neteisingai, namai buvo tikrai tvarkingi, buvo ir svetainė, kuriame galėdavai pabūti, bet trijų asmenų šeimai tiesiog per maži: krepšiai, atkeliavę iš Lietuvos dviejų kambarių buto, stovėjo metus sukrauti vieni ant kitų, nes dvigulė lova tėvams ir vaiko lova bei keletas baldų buvo viskas, ką galėdavai sutalpinti tokiame kambaryje.
Toks jau Londono gyvenimas. Aberdyne yra šiek tiek kitaip. Nesakau, mačiau skelbimų, kur siūloma išsinuomoti kambarius, bet mus domino namo ar buto nuoma, kad būtume nepriklausomi nuo kitų žmonių. Dabar gyvename 3 kambarių name su svetaine, sodeliu bei palėpe. Viename kambaryje gyvena kiti nuomininkai, dviejuose – mes. Kainų skirtumas, patikėkite, tikrai didelis.
Kaip jau minėjau, Londone gyvena įvairių tautybių ir kūno spalvos žmonės. Nesu rasistė, tačiau kai kurių kultūrų žmonės, galėčiau teigti, yra be kultūros: teršk – vis tiek kas nors surinks ar sutvarkys už tave. Tuo tarpu Aberdyne daugiausia gyvena baltaodžiai: škotai, lietuviai, lenkai, latviai. Mano vaikas neseniai pradėjo lankyti mokyklą, kurioje yra 400 vaikų, iš jų apie 20 juodukų ar indų. Ko negalėčiau pasakyti apie Londoną, kur pasisuksi - ten tamsu. Negaliu neigti, bet man artimesni, mielesni čia gyvenantys žmonės nei Londono „babajai“.
Ir paskutinis dalykas, apie kurį norėčiau parašyti – sistema. Viskas, ką bedarytum, užima daug laiko, o ypač Londone. Pavyzdžiui, norėdama gauti vaikui mokyklą, turi atnešti daug dokumentų. Mokyklą gavome per seniūniją (Londone vadinama „council“) po trijų mėnesių ir 20 min. atstumu nuo namų važiuojant automobiliu. Tuo tarpu Aberdyne buvo kur kas paprasčiau. Išsinuomoję būstą nuėjome į artimiausią mokyklą (5 min. pėsčiomis). Kitą dieną mano vaikas galėjo eiti kaip visateisis moksleivis į šią mokyklą.
Štai taip, kaip kartais apsunkiname savo gyvenimą pasirinkdami didelį miestą.
