Tačiau visi mes mėgstame keliauti. Vieni automobiliais, kiti lėktuvais ar laivais. Nemažai yra ir tokių, kurie pasitiki tik savo kojomis arba keliauja autostopu.
Ši mūsų kelionė įvyko kiek anksčiau, kuomet vasara buvo dar lietuviška, todėl labai magėjo nukeliauti į saulėtąją Ispaniją. Pasirinkome kelionę autobusu. Ne todėl, kad lėktuvais bijotume skraidyti. Tiesa, girdėjome, kad šie kartais nukrenta. Kaip atsitiko prieš keletą metų prancūzų laineriui, kurio pilotai prieš skrydį linksminosi su panelėmis, todėl per audrą nesugebėjo lainerio suvaldyti ir šis nukrito į vandenyną.
Keliavome autobusu, nes taip pakeliui galima daug pamatyti. Kitaip tariant, pasirinkome pažintinį poilsį. Kaip žinia, tolima kelionė autobusu daug patogumo nežada. Tačiau keliaujant autobusu susiformuoja savotiškas kolektyvas, ko niekuomet nebūna skrendant lėktuvu, nes ten nėra laiko net dorai susipažinti.
Žinoma, kai pirkome kelialapius, nežinojome, kas bus mūsų vadovas. Tai paaiškėjo tiktai paskutinę akimirką, kai mums būsimu grupės vadovu pristatė vaikščiojančią enciklopediją, tikriausiai visiems gerai pažįstamą poną Algimantą Čekuolį.
Kelionės sėkmę lemia ne tiktai transporto rūšis ar vadovas. Nemažiau svarbi ir kompanija. Subūrėme kompaktišką grupelę. Be mudviejų su žmona, dar pavyko pritraukti Ričardą Kazlauską su sūnumi, taip pat Danutę ir Laimontą Gasiūnus. Pirmame aukšte dar sėdėjo dizainerė Julija Janus su vyru.
Kaip vėliau paaiškėjo, labai svarbu kelialapį pirkti kuo anksčiau, nes tuomet autobuse gausi geresnes vietas. Šia prasme Kazlauskų šeimyna liko nuskriausta. Jie atsidūrė antrajame autobuso aukšte.
Važiuoti pirmajame aukšte buvo geriau ne vien todėl, jog naktį čia buvo pakankamai vietos miegoti ne tiktai ant sėdynių, bet ir ant grindų. Tačiau svarbiausias buvo kitas pirmo aukšto privalumas – čia važiavo ponas A. Čekuolis. Mes jį ne tiktai girdėjome, bet ir matėme, o tai buvo labai svarbu mokantis kalbų. Bet apie tai – kiek vėliau.
Kelionių firmos garbei (neminėsiu, kokios), reikia pripažinti, kad iš Vilniaus geležinkelio stoties aikštės autobusas pajudėjo punktualiai. O tai mūsų šalyje ne taip jau dažnai pasitaiko. Dar vienas trumpas stabtelėjimas Kauno centre paimti kauniečių, ir mūsų laikinoji buveinė ant ratų sparčiai nuriedėjo į vakarus. Naktis užklupo kelyje. Kažkur tarp Lenkijos ir Čekijos.
Pirmoji nakvynė nepasižymėjo ypatingu komfortu. Tačiau žinodami, kad mūsų bendrakeleiviams autobuso antrame aukšte dar blogiau, džiaugėmės ir tuo, ką turėjome. Įsitaisėme kas kur. Vieni skersai ant dviejų sėdynių, o kiti – ant autobuso grindų. Nesvarbu, kad autobusui stabtelėjus, per juos lipo tie, kurie ėjo į lauką nusilengvinti.
Anksti ryte jau buvome Prahoje. Didžiuliu autobusu važiuoti į miesto senamiestį nelabai patogu ir protinga, todėl persėdome į tramvajų.
Šį seną miestą daugelis jau matė, todėl nenoriu čia labai plėstis. Verta tik paminėti gotikinę Šv. Vito katedrą (XIV amžius) su karališkais rūmais, renesanso stiliaus Belvederio rūmus (XVI amžius), visų pamėgtą Karolio tiltą.
Ypatinga šio miesto vieta – Vaclovo aikštė. Viduramžiais čia buvo arklių turgus. Šią aikštę išgarsino ir čekų studentas Janas Palachas. 1969 metų sausio 19 dieną šioje aikštėje jis susidegino protestuodamas prieš sovietų invaziją į jo tėvynę 1968 metų vasarą.
Senamiesčio aikštėje miesto rotušės bokšte įtaisytas garsus technikos šedevras ir vienas vertingiausių Prahos meno kūrinių bokšto laikrodis. Jo mechanizmą 1410 metais sukūrė Mikulašas Z. Kadane. Šis astronominis laikrodis rodo ne tik valandas bei minutes, bet ir Zodiako ženklus, mėnulio fazes, saulės padėtį. Dienos metu kas valandą muša laikrodis ir langeliuose pasirodo judančios dvylikos apaštalų figūrėlės.
Kai tik nuskambėjo dvyliktas laikrodžio dūžis ir dvylika apaštalų baigė pasirodymą, mūsų gerbiamas vadovas pasipustė padus ir, nieko nesakęs, sparčiu žingsniu nėrė į priekį. Mes, tarytum būrys avinų, skutome jam iš paskos. Pradžioje niekas nenutuokė, kur ir kokiu tikslu mes taip spurtuojame. Tik kai pribėgome restoraną, viskas ėmė aiškėti.
Prie mūsų stalo atsisėdo ir ponas A. Čekuolis. Jis pareiškė, kad užsakyta kepta karka. Tai tokia kiaulės kulkšnis. Tas pasiūlymas mūsų nė kiek nesužavėjo, todėl mūsų vadovas, tikriausiai kiek įsižeidęs, paliko mus vienus.
Algimanto garbei turiu pripažinti, kad vėliau autobuse jis atsiprašė už tą sportinį ėjimą į restoraną.
Visi pasisotinę ir patenkinti autobusu toliau riedėjo Vokietijos keliais. Mūsų vadovas parodė Mažino ir Zigfrido karinius įtvirtinimus ir paaiškino jų reikšmę abiejuose pasauliniuose karuose. Galiausiai prasidėjo rimtoji dalis. Ponas A. Čekuolis pradėjo ispanų kalbos pamokas. Mes pasijutome tarsi pradinukai. Pramokome ispaniškai pasisveikinti, padėkoti ir paklausti kokio nors pirkinio kainos. Todėl A. Čekuoliui galiu pasakyti: soludable y gracias, senor Algimantai Čekuoli!
Apie Paryžių galima būtų daug prirašyti, bet ar verta? Dauguma tautiečių tikriausia ten spėjo apsilankyti – sienos jau seniai atviros.
Mums labai pasisekė, nes apsigyvenome Monmartro rajone. Aukščiausioje Paryžiaus vietoje. Anksčiau ši vieta vadinta „Kankinių kalnu“. Monmartras – menininkų meka. Čia kūrė Renoiras, Van Goghas, Pablo Picasso ir kiti garsūs dailininkai. Čia yra garsusis „Mulen Ružas“.
Kas gali būti nuostabiau už pasivaikščiojimą vakare Monmartro gatvelėmis, pilnomis persirengėlių, gatvės artistų, įsimylėjėlių porelių ir gatvės dailininkų?
Būti Paryžiuje ir nepakilti į Eifelio bokštą būtų nusikaltimas. Pastovėję ilgokoje eilutėje, atsidūrėme aukštai, kažkur ties bokšto viduriu. Į patį viršų su manim tik Danutė ryžosi pakilti. Eugenija ir Laimontas pabūgo aukščio.
Triumfo arka, Dievo motinos katedra, Luvras, Pompidų centras, Invalidų namai, kur palaidotas Napoleonas, Santarvės aikštė. Visa tai reikia pačiam pamatyti.
Pavakary gerokai praalkome. Ar verta švaistyti pinigus restoranuose? Su Laimontu užėjome į parduotuvę, nusipirkome kai ko valgomo ir geriamo (kas nežino prancūziškų vynų?) ir Eliziejaus laukuose surengėme puotą. Jeigu tai būtų buvę mūsų puritoniškoje šalyje, mes būtume greitai atsidūrę policijos skyriuje. O Paryžiuje niekas į mus nekreipė jokio dėmesio.
Trečioji kelionės diena mus užklupo jau Ispanijoje, Figueros miestelyje, kuris yra prie pat Prancūzijos sienos. Čia gyveno ir dirbo Salvadoras Dali, garsus siurrealizmo atstovas. Jo darbais gėrėjomės keletą valandų.
Atvykę į Suzanos miestelį, kuris yra netoli Barselonos, apsigyvenome viešbutyje beveik ant paties Viduržemio jūros kranto. Čia pat už geležinkelio bėgių, kuriais gana dažnai pralekia elektriniai traukiniai, yra platus ir smėlėtas krantas ir šilta jūra.
Beveik nėra neprotingų suvaržymų. Kempinge ant paties jūros kranto stovi automobiliai. Eismas miestelio gatvėmis taip pat nevaržomas. Tokios muzikos, kokią girdime Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, čia nėra. Ją atstoja triukšmas, kurį kelia girti vokiečių turistai ir jų vaikai. Tokia „muzika“ neretai girdisi visą naktį.
Ispanijos paplūdimiai ypač tinka tiems, kurie mėgsta plaukioti jūroje. Nuplaukdavau gana toli. Niekas čia dėl to nesijaudina. Niekas nebando tavęs sugrąžinti atgal į krantą, kaip yra Palangoje ar kituose Lietuvos pliažuose, kur žmonės taip dažnai skęsta. Vanduo labai šiltas, todėl plaukti malonu. Svarbiausia –, nėra medūzų, kurios skaudžiai gelia.
Vieną dieną su Kazlauskais nuėjome iki artimiausių kalnų. Sukorę apie 10 kilometrų, pasiekėme neaukštus, miškais apaugusius kalnus. Vešli, Viduržemio jūros regionui būdinga augmenija. Pinijos, kamštiniai ąžuolai, dygūs, sunkiai praeinami krūmai. Kazlauskai filmavo ir rinko vabzdžius.
Kadangi ponas A. Čekuolis Ispanijoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje, jo dėka mes per trumpą laiką daug pamatėme ir patyrėme. Apsilankėme flamenko šokių vakare.
Flamenko – neatsiejama Ispanijos kultūros dalis. Flamenko šokiuose galima aptikti čigoniškų, rytietiškų ir net indiškų motyvų. Tai – nuostabi kūno kalba, kuri vilioja, uždega, žavi ir prikausto dėmesį. Stebint šokėjo pasirodymą, klausantis dainų ir gitaros garsų, tiesiog užverda kraujas. Dar dalyvavome kažkokioje karalių puotoje su šokiais ir plaukiojome beveik povandeniniu laivu.
Vėliau nuvykome į Katalonijos sostinę Barseloną. Čia yra gausybė architektūros ir kultūros paminklų. Guelio parkas, kurį 1900 metais suprojektavo Antonio Gaudi. Net sunku atskirti, kur yra gamtos sukurtos formos, o kur – architekto talento išraiška. Kitas šio architekto 1883 metais pradėtas statyti architektūros šedevras – labai neįprastų formų Šv. Šeimynos bažnyčia dar nebaigta iki šiol. Ją numatoma baigti 2026-aisiais, architekto jubiliejaus metais.
Ispanija garsėjo korida. Deja, gyvūnų mylėtojų pastangomis ji prieš metus buvo uždrausta. Vis dėlto mūsų grupė koridoje lankėsi. Aš ten nėjau, nutariau geriau apžiūrėti centrinį Barselonos parką su zoologijos sodu ir nukeliauti į garsiąją pėsčiųjų gatvę – Ramblas. Šiaurinėje parko dalyje yra Fontseri ir Gaudi sukurta Triumfo arka su kriokliu ir fontanais – tikras meno šedevras.
Ar galima įsivaizduoti Ispaniją be vyno? Grįžtant ponas A. Čekuolis mums pateikė malonų siurprizą. Užsukome į vyno degustacijos salę. Erdvioje patalpoje išrikiuota daugybė milžiniškų ąžuolinių statinių su įvairių rūšių vynu. Kiekvienas gavome po mažytį plastikinį indelį. Galėjome įsipilti ir ragauti vyną iš tų statinių. Madeira, portveinas, raudonasis ir baltasis, natūralus ir desertinis... Žodžiu, degustuok, kiek širdis geidžia, ir gėrėkis nuostabiu saulėtosios Ispanijos vynų aromatu ir skoniu. Jeigu vynas patiko, gali pirkti ir parsivežti į namus. Tai mes ir padarėme. Po to dar ilgai jį ragavome ir vaišinome svečius.
Grįžtant atgalios, mūsų autobusas ėmė ir sustojo, kaip užsispyręs arklys. Gedimas, matyt, buvo rimtas, todėl teko su tuo dviaukščiu atsisveikinti. Ir šiuo atveju pasireiškė pono A. Čekuolio sumanumas bei pavydėtinas operatyvumas. Jis labai greitai surado du čekų autobusus, kurie mus sėkmingai pargabeno į Vilnių.
