Turbūt tie išsigandę tėvai pirmą kartą ryžosi atsivesti savo ypatingą sūnų ar dukrą į spektaklį, o jūs - ką tik iš arti susipažinote su autizmu. Autizmas - tikra šių laikų rykštė, tokių vaikų, kaip jūsų kaimynas teatre, Vakarų šalyse yra jau 1 iš 100. Tai nėra liga, nes negydoma vaistais, tai būsena, kurią patvirtina daugybė požymių ir kiekvienas autizmo varginamas vaikas turi savitą tų požymių rinkinį: galbūt jis nekalba visai, o gal jo kalba, aplinkinių manymų, nėra visai prasminga, gal vaikas yra prisirišęs prie daiktų ar rutinos, nes jam taip saugiau, gal glumina kitus pasikartojančias judesiais, turbūt vengia akių kontakto, jam sunku bendrauti, todėl sudėtinga išreikšti ir savo norus bei poreikius.
Autistų juslės „veikia“ kiek kitaip - jie mato kitaip, girdi, užuodžia kitaip. Todėl ankšta erdvė su daugybe žmonių teatre gali juos slėgti, garsai, triukšmas - gąsdinti, apšvietimas ar kvapai - kelti mums nesuvokiamą diskomfortą. Ir nuo tokio nerimo pabėgti jie bandys tiesiogine prasme. Štai čia ir slypi keisto, „nemandagaus“ elgesio priežastys.
Bet gal tokio mažylio dėmesį patrauks scenoje vykstantis veiksmas, ryškios šviesos, gal patiks, ramins muzika ir paprastai sunkiai susikaupiantis vaikas, lyg apžavėtas ramiai išsėdės visą spektaklį? Kaip žinoti?
„Pabandyti!“ - drąsiai pasiūlė šokio teatro „Dansema“ direktorė ir trupės šokėja Giedrė Subotinaitė. Ir pakvietė į specialiai tokiems nenuspėjamiems vaikams surengtą spektaklio „Mozaika“ seansą „Menų spaustuvėje“. Tiesą sakant, „Dansemos“ šokėjai spektaklį padovanojo, nes bilieto kaina visai šeimai buvo tik simbolinė, o pagrindinė idėja - į teatrą būtinai pakviesti visą šeimą kartu ir kuo daugiau šeimų, auginančių autistus. Suburti tėvus ėmėsi ką tik įkurta Lietuvos autizmo asociacija poetišku pavadinimu - „Lietaus vaikai“, ir informacija apie nuoširdų projektą pasklido po visą Lietuvą.
Atvelykio sekmadienis buvo ir tikra šventė, ir nemažas iššūkis. „Mozaika“ - šokio spektaklis, skirtas patiems mažiausiems žiūrovams, kurie sėdi taip arti scenos, kad gali ne tik pagauti ridenamą ritinį, bet, regis, panorę paliesti ir kurio nors veikėjo nosį, specialiai kurta kompozitorės ir pedagogės Rasos Dikčienės muzika negąsdina ir kūdikių, ir jautresnių pojūčių vaikų, didelės, minkštos, sodrių spalvų dekoracijos-kostiumai džiugina, o šokėjų plastika atkartoja mažų vaikų mimikas, judesius ir apskritai, daug kartų kartojasi. Visa vaikams labai pažįstama ir sava.
Teatro režisierė choreografė Birutė Banevičiūtė sakė, kad viskas spektaklyje labai apgalvota, tyrinėta mažų vaikų psichologija ir kūno kalba, bet ir ji buvo nustebusi, kaip puikiai toks reginys, paremtas ne verbaline kalba, o judesiu ir pojūčiais tiko 4-7 metų „lietaus vaikams“, kad nenuobodžiavo net ir vyresni šių vaikų broliai ar seserys. Salėje buvo tyčia palikta daugiau laisvos vietos, suslėptos nebūtinos kėdės, leista nusiauti ir šalia scenos laisvai vaikštinėti vaikams.
Tiesa, vaidinimą šokėjai improvizuotai sutrumpino, nes neišlaikę žiūrovai patys puolė į aikštelę šokti ar sulindo į labai patrauklų rekvizitą. Aktoriai kantriai taikėsi prie šiek tiek scenarijų vis pakoreguojančių drąsuolių, o profesionalų bandymas rasti artimą ryšį, užmegzti akių kontaktą ir įtraukti į veiklą jau po spektaklio, nustebino nedrąsių vaikų mamas. Jiems tai puikiai pavyko!
Šokėjai tikino, kad labai smarkiai šis renginys nuo kitų nesiskyrė, tik buvo kiek daugiau šurmulio. Vėliau kalbinti tėveliai labai gyrė muziką, pačią spektaklio formą, džiaugėsi galėję atsipalaiduoti, išvengti piktokų komentarų, apsaugoti nuo nejaukaus tarpininko vaidmens ir savo vyresnius sveikus vaikus, susipažinti su panašių bėdų turinčiomis šeimomis ir, galų gale, tiesiog kultūringai praleisti sekmadienį.
Teatralai sakė įgiję naujos patirties ir dabar galvoja apie spektaklius kitokią negalią turintiems vaikams, o „Lietaus vaikų“ bendruomenė jau planuoja kitas jaukias, privačia iniciatyva ir ne „popierine“ integracija paremtas pramogas ar ugdymo renginius.
O vaikai? Na, drąsesni linksmintis pradėjo dar „Menų spaustuvės“ foje... Pažiūrėkite, vaizdai kalba patys. Iki pasimatymo teatre!
