Tikras vyras veržiasi valdyti padėtį, ima vairą, grėblį, knygą, lyrą į savo rankas, kad ir kokios gležnos ir silpnos jo galūnės bebūtų. Svarbiausia – valia!
Moterys greitai pastebi, kai vyrui trūksta valios. Pažvelkite į savo būstą.
Ar naujas šviestuvas jau pusę metų kiurkso dėžėje, nes nedrįstate į kambario vidurį pasistumti kėdės, kad galėtumėte jį pakabinti? Ar jums visai netrukdo tai, kad spintelės durys virtuvėje neužsidaro ir gailiai girgžda? Ar po nuostabios vakarienės nebepajėgiate atsukti čiaupo ir išplauti indus? Štai kiek iššūkių jums siūlo gyvenimas!
Kai be perstojo ėmė lašėti vanduo iš maišytuvo mano vonios kambaryje, aš supratau, jog šis kranelis gali būti mano gyvenimo drugelis, kurio sparnelių virpėjimas... patys žinote, kaip ten būna: penki lašeliai į kriauklę Prienuose, o kukurūzų laukuose Kanzase – penki mėnesiai sausros.
Arba dar blogiau. Tarkim, vienas lašelis iš mano sugedusio kranelio Vilniuje papt, o tuo metu Tailande chirurgo skalpelis cakt – vienas vyras pavirsta moterimi. Negaliu žaisti planetos vyrų likimu!
Todėl iš karto savo nuostabioje įrankių dėžėje susirandu reples.
Sutaisyti lašantį čiaupą yra kur kas sunkiau, negu įsitempti ilgakoję blondinę į purius patalus, dvelkiančius žiemos gaiva, muskusu, bergamote ir aitriuoju chloriuku.
Sutaisyti čiaupą yra kur kas sunkiau negu pridegti cigaretę prie lotynų šokių klubo tirtančiai storalūpei brunetei, kuri visa diafragma trokšta įtraukti ne tik šiltą, dervų persunktą debesėlį, bet ir stipriai prisiglausti prie karšto, aštraus ir išdžiūvusio tavo krūtinkaulio... prisiglausti ir net pasiskolinti vieną tavo puikaus palto skverną pasislepiant nuo šalčio ir pūgos, kai snaigės krenta į plaukus, bet dar nepuošia šerkšnas smilkinių.
Galbūt ir tu esi tai patyręs, tad žinai: sugebėjimas pataisyti čiaupą apie tavo patirtį byloja daugiau negu žili plaukai.
Vyresnės kartos vyrai, užaugę šalyje, kurioje nebuvo sekso ir „Mojito“, net nevartoja žodžių „maišytuvas“ ar „čiaupas“. Jie sako: kranas. Rusiška maniera, jaudinamai šiurkščiu santechniko žargonu.
Svaigina stipriau negu pienių vynas
Kranas turi didelę galią. Kai sušnabždu šį žodį merginai į ausį, jai ima svaigti galva. Jos sąmonę užvaldo visos tos aukštybės, kurios priklauso tik paukščiams ir kranui. Ji regi masyvias gelžbetonio plokštes, tonas plytų, biotualetus, rietuves vamzdžių ir kitokias sunkenybes, kurių negalėtų įsivaizduoti net Z. Freudas, užtat naštą be atilsio iš vienos vietos į kitą kilnoja ištvermingasis dangoraižių pribuvėjas – kranas: aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn.
Kranas savyje slepia dviprasmybę. Ir jeigu dailios pašnekovės mintys šiai dviprasmybei pasiduoda – šaunu. Išlaikykite ją pakeltą dausose kiek galima ilgiau. Vėliau ji pati juoksis iš savo paikumo ir vertins jūsų protą ir talentą stebinti ir skaityti jos mintis.
Štai kodėl aš kalbėdamas apie čiaupą arba maišytuvą visuomet vartoju žodį „kranas“.
Žinoma, jeigu prie krano nesi prisilietęs, net neįsivaizduoji, kas slepiasi jo viduje, tai žinovo vaidinti neverta.
Tokiu atveju su merginomis geriau kalbėk apie fontanus Paryžiuje arba Romoje, kur įmetei pinigą ir dabar maloniai klausi pašnekovės: „Ar tu tiki, kad įmetusi monetą į fontaną, ateityje prie jo sugrįši?“. Merginoms patinka kalbėtis apie lėkštas keliones ir miestus, kuriuose kiekvienas buvo ir fotografavosi prie tų pačių atvirukų (bet kadangi pigių skrydžių sąrašas yra ne begalinis, pokalbis greitai išseks).
Užtat diskusija apie kraną – visai kas kita. Gali visą gyvenimą sėdėti namie, neturėti nei televizoriaus, nei knygų, tačiau vien pataisęs varvantį kraną visada turėsi temą-vandenyną, ir jos bangomis per pokalbį galėsi sūpuoti ir audrinti merginos vaizduotę iki begalybės. Niekada nebus nejaukios tylos. Papt. O jeigu ir stos štilis – ji tikrai tylos akimirką užpildys tokiu bučiniu, kokiu jūreivį krante apdovanoja išsiilgusi mylimoji.
Kai esi pataisęs bent vieną kraną, tau net nereikia dainų apie Montego Bay ir visi tau šiltai nusišypsoję atleis, jeigu niekada gyvenime neaplankei Ukmergės.
Kai moteris išgirsta „šiandien aš visą dieną taisiau kraną“, ji pirmiausia pagalvoja ne apie čiurlenimą. Jos mintys iškart šauna į aukštį paskui plieninę, dangų remiančią, strėlę – ji be gėdos įsivaizduoja save bokštinio krano viršūnėje, virš žaliųjų Vilniaus stogų.
Žinoma, parduotuvės santechnikos skyriuje dirbanti mergina mąsto kitaip. Į mano kontrolinį klausimą - kuri tarpinė geresnė: guminė ar popierinė? - ji atsako: „Pirk guminę, jeigu neperspausi“. Kietesnis riešutėlis negu Bruce’as Willisas – pagalvoju žiūrėdamas į jos šypseną... Ji mane nuleidžia ant žemės.
Jeigu varva – keisk ventilį
Šią teksto dalį jau galima skaityti ir moterims, kurios nori įsitikinti, kad aš tikrai ŽINAU KAIP.
Iš tikrųjų žinau: maišytuvas ima varvėti tada, kai jo viduje susidėvi ventilis.
Todėl pirmiausia užsukime po kriaukle esančius kranelius. Taip iškart nustos varvėti, nes vanduo nebekils iki maišytuvo, o liks įkalintas sienoje.
Apžiūrėkite blizgantį maišytuvo korpusą. Pastebėsite mažą mygtuką mėlyną-raudoną. Jis tarsi stebuklinga kelnių saga, kurią išvadavus iš kilpos gali nutikti malonių dalykų.
Nelupkite šio mygtuko jėga, o atsargiai išimkite pasinaudoję atsuktuvu. Ir atsargiai, kad ši smulki detalė neįkristų į kriauklės skylę!
Dabar matote, kad išimtas mygtukas atvėrė erdvę prie varžtelio, kuris gelmėje laiko maišytuvo svirtelę prie ventilio. Drąsiai kiškite gilyn atsuktuvą ir atsukite šį varžtą. Tada nuo ventilio nuimkite svirtelę.
Šiame etape man pasitaikė netikėta kliūtis – svirtelę prie ventilio laikantis varžtas buvo netikęs – jo galvutė išmalta. Todėl panaudojau jėgą – lanksčiau svirtelę tol, kol nuroviau ventilio galą, už kurio svirtelė laikėsi. Po to nuolaužą ir užsispyrusį varžtą iš svirtelės vidaus iškrapščiau replėmis. Intervencija buvo trumpa ir sėkminga.
Beliko tik atsukti žiedą, kuris laiko ventilį maišytuvo korpuse. Jeigu jums pavyks atsukti žiedą (iš pirmo karto ne visiems pasiseka) – pusė darbo padaryta. Tada išimkite ventilį.
Pasiimkite ventilį kartu su savimi į parduotuvę, kad galėtumėte atpažinti brolį dvynį.
Santechnikos skyriuje tavęs jau laukia Bruce’as Willisas. Pardavėja ant prekystalio prieš mane padeda du ventilius. „Vienas kainuoja 5 litus, o kitas 35 litus“, – ji provokuoja, nes neparodo, kuris yra kuris. Ji nori žaisti ir verčia mane spėlioti.
Suprantu, kad santechnikos asas per akimirką atskiria brangų nuo pigaus. O aš tą lemtingą eksperto akimirką sugaištu dvejodamas ir ji laimi. Vis dėlto galiausiai atsipeikėju ir suvokiu, kad brangesnis yra tas, kuris supakuotas.
Pakėlęs prie akies santechnikos deimantą ir 5 litų vertės akmenį iš tikrųjų pamatai skirtumus. Imu už 35. Kad būtų kokybiška ir ramu.
Grįžęs namo įstatau ventilį į lizdą korpuse ir stipriai priveržiu žiedu. Čia nereikia bijoti perspausti, nes jeigu gerai nepriverši – maišytuvas taps fontanu.
Po to į vietą grąžinu apdailos detalę, o ant viršaus užmaukšlinu svirtelę.
Beje, prieš uždedant svirtelę turite progą nuo apnašų gerai nuvalyti maišytuvo paviršių – juk dabar jums atviros visos vietos, plyšeliai, kurie uždėjus svirtelę tampa sunkiai pasiekiami.
Uždedame svirtelę, prisukame varžtą ir įspaudžiame į vietą plastmasinį mygtuką, rodantį kryptį, į kurią pusę sukti, jeigu nori šalto ar karšto vandens. Nesusipainiokite!
Dabar atsukite po kriaukle esančius vandens kranelius. Iškart pamatysite, ar darbas atliktas gerai – ar tiksliai į lizdą įstatėte ventilį ir tvirtai jį prispaudėte verždami žiedą.
Jeigu iš maišytuvo per visus galus trykšta fontanai – nepanikuokite.
Užsukite sklendes ir ištaisykite klaidą. Galbūt ventilis neatsistojo į vietą, nes jo kojelės šiek tiek per ilgos lizdo duobutėms – pašlifuokite kojeles smulkia dilde. Ventilis turi idealiai priglusti prie lizdo dugno ir neklibėti.
Svarbiausia įsisamoninti, kad remontuojant kraną viskas yra ištaisoma, niekas neprarasta. Sutaisytas kranas sumažins jūsų sąskaitą už vandenį, o papt papt papt netrukdys užmigti naktį.
Juk lašėjimo garsas yra vienas iš tų, kurie lengvai išvaro žmogų iš proto.
Tad sėkmės ir saldžių sapnų!
