Ką jogos išmintis pataria norintiems sukurti laimingą santuoką?

Į klausimą, kodėl dažnai dviejų žmonių santykiai baigiasi skyrybomis arba sunku surasti partnerį padės atsakyti jogos namų „Ananda“ jogos mokytoja Reda Lukauskienė.

Taigi ką jogos išmintis pataria įsimylėjėliams, norintiems sukurti ilgą ir laimingą santuoką?

Yra žinoma, kad Senojoje Indijoje visuomenė buvo padalinta į uždaras socialines grupes su savomis taisyklėmis ir pareigomis.

Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kad kastos arba liko praeityje, arba egzistuoja tolimose egzotiškose šalyse. Bet toks žmonių dalinimas egzistuoja kaip ir anksčiau, nes jo pagrindas: tai ne paveldima priklausomybė arba sluoksnio privilegijos, bet sąmonės vystymosi lygis ir asmeniniai polinkiai.

Keturios kastos - šudrai (tarnai), vaišijai (amatininkai), kšatrijai (kariai) ir brahmanai (šventikai) - tai keturi dvasiniai žmogiškosios sąmonės lygmenys, kurie apima didžiąją žmonių masę.

Labai svarbu suprasti, kuriai kastai priklausai, nes tai suteikia galimybę teisingai kurti savo gyvenimą, dirbti su malonumu ir vystytis. Tam, kad būtų augimo ir perėjimo iš vienos kastos į kitą galimybė, kiekvienai kastai numatytos trys pagrindinės pareigos. Vykdydamas jas, žmogus tuo pačiu dvasiškai tobulėja, jo gyvenimas pasidaro džiaugsmingas ir lengvas. Pabandykime išsiaiškinti - kas yra kas.   Šudrai (tarnai ir juodadarbiai)   1. Rūpinimasis giminėmis ir šeima. Šudra nueis į šventę pas giminaičius, net jeigu jam su jais neįdomu - juk jis įsitikinęs, kad reikia palaikyti giminiškus santykius. Rūpestingumą jis supranta labai materialiai, t.y., kad būtų maisto ir drabužių. Meilė jam - toks pat rūpestingumas - aprūpinimas maistu, drabužiais ir seksu. Ir jeigu žmogus duoda jam visa tai, tai šudra manys, kad yra mylimas ir įtikinės, kad ir jis taip pat myli tą žmogų.

2. Tvarkingumas. Labiausiai šudrų tvarkingumas pasireiškia prižiūrint namus ir save, savo išvaizdą. Šudra gali sukelti skandalą , kad jūs nepasidėjote batų į vietą arba nepakabinote rankšluosčio ant kabliuko. Jeigu namuose netvarka, jam tai tikra katastrofa. Švara šudrui - tai gyvenimo prasmė, kaip ir šeima.

3. Vadovybės nurodymų vykdymas. Autoritetas labai svarbus šudrui. Tik jo dėka jis gali vystytis, įsisavindamas kažką naujo, nes iš esmės šios kastos atstovai labai sukaulėję ir visą gyvenimą laikosi to, ką įsiminė vaikystėje, perimdami iš tėvų, kuriuos, kaip taisyklė, labai gerbia. (Būtent todėl daugelis žmonių teigiamai atsiliepia apie Leniną arba Staliną.) Šudrui nesvarbu žmogaus savybės, svarbu tik, kad jis palaikytų švarą. Kaip nurodymus taip pat reikia suprasti vyresniųjų reikalavimus ir instrukcijų nurodymus. Vykdyti vadovybės paliepimus ir nurodymus, labai sunku daugeliui šudrų, nes dažniausiai jie labai ambicingi ir mano, kad patys viską žino. Jiems tai vienintelis būdas nuslėpti proto trūkumą, kurio jie jokiais būdais nenori pripažinti.

Bet kurioje visuomenėje šudrų yra 80-90%, ir jeigu valdžia atsiduria jų rankose, tokia visuomenė išsigimsta, nes šudrai absoliučiai nepajėgūs keistis, priimti ką nors naujo ir ką nors kurti. Tokios idėjos, kaip kolektyvizmas, lygybė, internacionalizmas - priklauso būtent jiems.

Egzistuoja įžymūs šudrai, labiau prakutę savo kastoje - tai sportininkai. Kruopščiai vykdydami trenerių nurodymus, jie pasiekia didelių laimėjimų, tampa labai žinomi ir materialiai klestintys.  

Vaišijai (valstiečiai, amatininkai)

Šioje kastoje žmogus iš eilės praeina šias vystymosi stadijas: žemdirbys, prekeivis, kalbos prekeivis, materijos prekeivis. Svarbiausias vaišijų požymis tas, kad gyvenime juos labiausiai domina grožis ir ryškios emocijos, o ne naudingumas ir išgyvenimo klausimai.

1. Savas verslas ir kūryba. Būtina pačiam sukurti savo verslą ir surasti būdus pinigams gauti. Žemdirbio kūrybiškumas pasireiškia naudojant naujus sodininkystės, gyvulininkystės ir daržininkystės būdus. Prekeivio - sugebėjime pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Kalbos amatininkui tai žodžių ir simbolių įvaldymas, t.y. gebėjimas sudėti juos į eiles, prozos rašymas, mokslinis darbas, užsienio kalbų mokymasis. Materijos amatininkui - tai staliaus ir mūrininko darbas, skulptūra, architektūra, kalvystė, mašinų ir mechanizmų kūrimas ir t.t.

2. Rankų, fizinis darbas. Jo prasmė tokia, kad žmogus turi mokėti praktiškai įgyvendinti tai, ką jis sugalvojo savo galvoje, perkėlė ant popieriaus arba į kompiuterį. Geras amatininkas moka elgtis su visomis materijos rūšimis - akmeniu, metalu, medžiu, stiklu. Be to, dirbdamas fiziškai, amatininkas išlaiko savo kūną sveiką ir stiprų, kas yra svarbu bet kuriai kastai.

3. Dovanų dalinimas, kur pats žemiausias lygis - dalinti materialines vertybes, tame tarpe ir nepažįstamiems žmonėms, o truputį sudėtingesnis - neprisirašyti sau nuopelnų ir nesiekti padėkos ir pagarbos. Iškilaus vaišijo požymis - plačiai žinomas ir populiarus. Todėl pats sunkiausias dalykas vaišijui - dirbti ne dėl pinigų ir pripažinimo, o dėl paties darbo ir kūrybos.

Svarbiausias vaišijo darbo aspektas - tai darbas visų labui. Vaišijas privalo ne tik pasiturinčiai aprūpinti savo šeimą, giminaičius, naminius gyvulius, bet ir didinti kaip galima didesnės dalies žmonių materialinę gerovę, sukuriant darbo vietas, suteikiant prekių gamybos paslaugas, teikti labdarą, mecenuoti ir t.t. Todėl vaišijai vadinami „visuomenės skrandžiu“ – ten, kur jie paima valdžią ir naudoja ją teisingai, atsiranda sotumas ir materialinis klestėjimas.

Vaišijų tarp visų kitų žmonių yra - 10-20 proc.   Kšatrijai (kariai)

Šioje kastoje yra du karių tipai: kariai-eiliniai ir vadovaujantieji (administratoriai). Ko gero, šis suskirstymas atspindi vystymosi etapus. Iš pradžių praeinamas eilinio etapas, o po to - vadovo etapas. Kūryba šioje kastoje yra pradžioje ir pasireiškia kaip darbas su savo kūnu, o vėliau - kaip manipuliavimas asmenybėmis daugelio žmonių.

1. Karo meno studijavimas - eiliniams arba būdų valdyti žmones - administratoriams. Kaip kovos menas čia gali būti suprantami ir visi besmūgiai būdai (tokie kaip taiči, aikido, cigūn, joga ir t.t.), kas pvz. moteriai yra labiau priimtina. Valdymo būdai gali būti skirtingi, pradedant psichologiniais ir baigiant hipnoze ir tam tikrų čakrų atvėrimu.

2. Tiesos siekimas. Charakteringa, kad tiesa kario supratimu turi būti ne tokia, kaip skelbia įstatymai, o tokia, kaip jis pats ją supranta. Šudras gali pulti skriaudėją iš karto arba ilgai ant jo pykti, bet taip nieko ir nepadaryti. Karys gi, gali metų metus laukti situacijos, kai atsakomasis smūgis tikrai pasieks tikslą. Karys formuluoja savąjį garbės kodeksą pats ir nenusižengia jam net jei tektų mirti dėl to.

3. Giminaičių ir pagalbos atsisakymas. Karys pasikliauna tik savo jėgomis. Jeigu kariui siūlo pradėti bendradarbiauti, jis sutiks su sąlyga, kad užbaigti tą darbą galės vienas. Labiausiai už viską, beje, jis mėgsta dirbti vienas. Giminaičių atsisakymas pasireiškia tuo, kad karys palaikys giminiškus santykius ne dėl paprasto giminystės fakto, o tik tuo atveju, jei giminaičiai domina jį kaip žmonės.

Kraujo ryšys kariui nieko nereiškia, jam svarbu tik sielos giminystė. Pagrindinis sunkumas kariui - nenusižengti savajam garbės kodeksui ir teisybės supratimui, ypač dėl išskaičiavimo. Tipinė kario būsena - skurdas, jo gyvenimo būdas asketiškas, jis nekaupia nuosavybės.

Visuomenėje karių yra maždaug 1 iš tūkstančio žmonių.  

1. Praktikuoti kokį nors dvasinio tobulėjimo būdą, pradedant atskiromis dvasinėmis praktikomis ir baigiant religijos sukūrimu. Į žodį „dvasingumas“ susilieja daugybė skirtingų prasmių, bet visų pirma, tai savęs pažinimas, savojo „Aš“ galimybių suvokimas, o taip pat moralės normų paisymas.

2. Dalintis turimomis žiniomis, tuo pačiu padedant žmonėms adaptuotis šiame pasaulyje. Kaip taisyklė, brahmanas tiesiogiai gauna slaptąjį žinojimą, kitaip sakant - tai ateina per jo širdį. Tai ir yra žinojimas, o visa kita, kas perskaityta knygose ar sužinota iš kitų žmonių - tai įsidėmėjimas. Brahmano dėka, žmonės gali suprasti, kad tik jų pačių mintys nuveda į ligas ir skurdą. Supratę, kokias konkrečiai klaidas daro, žmonės gauna realų šansą ištaisyti jas.

3. Specializacija. Kiekvienas brahmanas specializuojasi kokioje nors konkrečioje srityje, pvz. gydo, auklėja, parenka vietas pastatams statyti arba laiką derliui sodinti ir t.t. Aukso amžiuje, visam visuomenės gyvenimui vadovavo brahmanai. Todėl tai ir buvo aukso amžius, kad kiekvienai konkrečiai gyvenimo sričiai vadovavo tos srities specialistas.

Pagrindinis sunkumas brahmanui, ko gero, neužsižaisti tuo, koks jis vertingas ir reikalingas žmonėms, nes kiekvienas mūsų čia esame tam, kad nukeliautume pas Dievą, o ne tam, kad gerintume savo arba kitų gyvenimą.

Brahmanų visuomenėje maždaug 1 iš 50 tūkstančių žmonių.  

Štai pamokymas visoms kastoms: netaisykite ir neieškokite kitų žmonių trūkumų, darbuokitės su savo problemomis. Kiekvienas jų turime tiek daug ir greičiausiai, mes net ne viską matome, ir nepajėgiame išvardinti jų bent penketą-kitą. Bandymas užsiimti kitais žmonėmis ir jų trūkumais, aiškiai parodo, kad jūs nepajėgiate išspręsti savo problemų.

Taisyti kitų žmonių trūkumus, kai neištaisyti savieji - tai tiesiog dykinėjimo būdas, pridengtas apgaule - atseit su jumis viskas gerai. Atminkite, raštuose sakoma, kad mūsų amžiuje nėra žmonių, kurie turėtų nors vieną absoliučią teigiamybę.

Žmonių poelgių motyvai dažniausiai egoistiški, savanaudiški: tai, kas jums atrodo kaip privalumas - geriausiu atveju - privalumas jūsų kastoje, bet bėda ta, jog ta savybė, kuri vienoje kastoje yra privalumas, sekančiai kastai yra tikras stabdis.

Nustačius, kokiai kastai jūs priklausote, jūs išsivaduosite nuo nepasitenkinimo ir minčių, kad „ari, ari, o nėra nei pasitenkinimo, nei pinigų“, aišku, su sąlyga, kad pradėsite vykdyti savo pareigas. Jeigu tokia mintis yra, tai žinokite, kad jūs nevykdote savo pareigų. „Bhagavatgitoje“ sakoma, kad geriau blogai vykdyti savo pareigas, nei tobulai - svetimas. Jeigu jums gerai sekasi jūsų darbas, tai greičiausiai jums tai jau praeitas etapas. Darykite tai, ką jums daryti bus sunku ir taip jūs vystysitės ir pereisite į kitą kastą.  

Šudrų ir amatininkų kastos vadinamos jaunesniosiomis, nesubrendusiomis. Karių ir brahmanų kastos - vyresniosios, subrendusios. Tarp daugybės žmonių su prastai išvystyta sąmone, tik vienetai turi sugebėjimą konstatuoti tiesą, atstatyti teisingumą, tinkamai vadovauti, mokyti ir t.t. Todėl visiškai neteisinga manyti, kad dauguma gali būti teisi, ar kad plačiai pripažintos „tiesos“ turi ką nors bendro su „tiesa“.

Kaip nustatyti, kokiai kastai žmogus priklauso? Pirmiausia, pagal tai, ar jis linkęs vykdyti kastai būdingas pareigas. Esmė ta, kad jas priskiria Dievas, o ne instrukcija ir todėl žmogų visada iš vidaus traukia atlikti savo pareigas. Kitas reikalas, kad dažnai tai atlikti trukdo minios spaudimas, visuomenės stereotipai, ko pasekmėje žmogus tampa nelaimingas.

Nustatyti, kokie tikrieji žmogaus polinkiai galima pastebėjus, ką jis veikia, kai, pavyzdžiui, ilsisi. Šudras būtinai ilsisi su šeima arba kolektyvu, labai rūpinasi maistu ir gyvenamosios vietos švara. Jeigu jis eina į ekskursiją - tai su grupe ir tik numatytu maršrutu, bendra jo poilsio pakraipa - sveikimas ir visuomenei priimtino akiračio plėtimas.

Amatininko poilsis daug įvairesnis ir nukreiptas gauti kiek galima ryškesnius pojūčius - turizmas, ekstremalus sportas, kelionės pagal savarankiškai susidarytą maršrutą, gamtos grožybių fotografavimas arba piešimas, išsigalvojimas originalių būdų, kaip praleisti laiką.

Karį lengva atskirti ir poilsiaujantį, ir dirbantį pagal tai, kaip greit jis įgauna įtaką ir valdžią savo autoriteto dėka, sprendimus priima pats, linkęs laikytis atskirai. Tik karys pajėgus vienas prieš visus žengti į priekį ir pasipriešinti nusistovėjusioms kolektyvinėms vertybėms arba galingoms visuomeninėms jėgoms ir netgi laimėti tokią kovą.

Bet tai antraeiliai pamąstymai, kokių galima būtų išvardinti dar daug. Svarbiausias būdas nustatant, kokiai kastai priklausai - išanalizuoti tris pagrindinius sąmonės vystymosi kriterijus. Apžvelkime juos.

1. Žemiškųjų prisirišimų lygmuo. Tokie lygmenys yra keturi: kaip nors išgyventi ir tam reikalingi dalykai; komfortas ir prestižas; žinios ir sugebėjimai; dorovinis ir dvasinis vystymasis. Pirmajame ir antrajame lygmenyse yra šudrai ir amatininkai, išprususių kastų atstovai, atitinkamai, yra trečiajame ir ketvirtajame lygmenyje. Kalbame apie tai, ko būtent pasiekia žmogus užsiimdamas vienu ar kitu dalyku. Jeigu bet koks užsiėmimas, susijęs su tuo, kaip gi išgyventi, įveikti gyvenimo baimę, įgyti nors menką „stiprybės atsargą“, kad išsilaikytum kovoje su šiuo netikusiu pasauliu, valstybe ar dar kuo nors, tai akivaizdus pirmasis prisirišimų lygmuo.

Jeigu visos pastangos, ką beveiktumėte, nukreiptos komfortui didinti (didesnis namas, brangesnė mašina) ir realizuoti ambicijas (išlošti, laimėti, tapti svarbesniu, įrodyti kažkam kažką, pasiekti sėkmę kažkokiame reikale), tai mes esame antrajame lygmenyje.

Jeigu bet kokį užsiėmimą (darbas, santykiai, pramogos), žmogus supranta, kaip būdą išmokti kažką naujo, papildyti savo žinias, tai toks žmogus yra trečiajame prisirišimų lygmenyje.

Ketvirtasis lygmuo - tai vidinio darbo su savimi lygmuo, savęs pažinimas, Dievo paieškos.

2. Gebėjimas būti vienam. Šudras gyventi vienas negali - gali tik pabūti labai neilgai. Teorija apie žmogaus vienišumo nenatūralumą, sugalvota būtent šudrams. Amatininkas šiaip taip sugeba kurti vienas, bet jis priklausomas nuo pripažinimo ir jo darbo reikalingumo kitiems žmonėms, ir jo asmenybė nėra pakankamai brandi, todėl vienatvė jam taip pat nepakeliama. Vyresniųjų kastų atstovams charakteringa vienatvės būtinybė ir sugebėjimas būti vieniems kiek tik reikia.

3. Darbo objektas, kūrybinis lygmuo. Šudras nesirenka darbo objekto, jis tiesiog vykdo nurodymus. Jis rūpinasi tik tuo, kaip surasti darbą, kuris jam užtikrintų tam tikrą pragyvenimo lygį, mainais į nesudėtingą, monotonišką darbą. Kuo jis nemanipuliuotų (materija, simboliais ar pinigais), jo darbas vykdyti vadovaujančiųjų nurodymus.

Amatininkas manipuliuoja gyva materija (žemdirbys), pinigais (prekeivis), žodžiais ir simboliais (kalbos amatininkas), negyva materija (materijos amatininkas) ir daro tai kūrybingai, savo nuožiūra, siekdamas savirealizacijos ir pasitenkinimo.

Karys dirba su savo kūnu ir manipuliuoja kitais žmonėmis - ir dar taip, kaip mano esant reikalinga. Brahmano darbo objektas - jo paties sąmonė.

Nesubrendusių kastų atstovai, kai jiems pasakai apie tai, kad egzistuoja padalinimas į kastas atsižvelgiant į sąmonės išsivystymo lygį ir pasiūlai nusistatyti, kuriai kastai pats priklauso, žodžiais nežmoniškai įžūliai užaukština savo kastinę priklausomybę net ne vienu, o dviem laipteliais (šudros priskiria save kariams, o amatininkai - brahmanams).

Taip pasireiškia šudrų ambicingumas ir amatininkų prisirišimas prie to, ką visuomenė supranta, kaip prestižą. Taip elgtis kvaila - nes kokiai kastai priklausai sprendžia ne pašalinis dėdė, o savo paties sąmonės poreikiai. Pakeisti pažiūras ir apgaudinėti save, šiuo atveju labai pražūtinga savo paties gyvenimui. Juk kastai priskirtos ir tam tikros pareigos, ir atsakomybės lygis už savo poelgius - kuo aukščiau, tuo didesnis ir krūvis. Nereikia pamiršti, kad brandžiųjų kastų atstovų visuomenėje labai mažai, nesubrendusios sąmonės žmogus retai kada gali pastebėti, kad tokie apskritai egzistuoja.  

Pageidautina santuokoje gyventi su žmogumi, kurio ir jūsų priklausymas kastai, sąlyginai kalbant, skiriasi puse laiptelio (išsivystęs šudras + pradedantis amatininkas, subrendęs amatininkas + pradedantis amatininkas ir t.t.). Bet teisingiausia - santuokai ar gyvenimui kartu, pasirinkti savo kastos žmogų.

Amatininkų ir išsivysčiusių kastų atstovams negalima susieti savo gyvenimo su šudrais, ne tik dėl jau išvardintų priežasčių. Šudrų gyvenimo tempas neįtikėtinai lėtas, jame mažai įvykių, o tie įvykiai visi vienodi: skalbimas, valymas, maisto ruošimas, vestuvės, gimtadienis, laidotuvės... Gyvenimas teka niūriai, ir metai pralekia labai greitai.

Tai sulėtina sąmonės vystymosi ir keitimosi procesus, kliudo radikaliai pasikeisti ir jų partneriams. Partneriams tenka dalį savo gyvybinės energijos „perpumpuoti“ šudrams, bandant patraukti ir juos paskui save, bet taip, labiau išsivystęs partneris, naikina savo paties vidinę jėgą ir vis tiek nepadeda aniems, nes tokiu būdu vidinės jėgos šaltinio pripildyti neįmanoma. Labiau išsivysčiusio partnerio jėgos švaistomos veltui, o mažiau išsivysčiusiam, tai neatneša jokios naudos.

Aukštesniųjų kastų atstovams, santykiai su amatininkais gali būti apkartinti tiems patiems amatininkams būdingo godumo, t.y. jų polinkio dirbti tik dėl naudos, skeptiškai ir su panieka traktuoti viską, kas neatneša pelno akimirksniu. Šudrams labai patinka tokios savybės (tai vadinama „mokėjimu gyventi“ ir suprantama kaip dorybė), štai kodėl jie su tokiu pasiryžimu veda pinigus arba teka už pinigų. Tarp kitko, pasitaiko ir tokių atvejų, kai šudras su griežta ir nepalenkiama morale, atvirkščiai - smerkia siekį gyventi tik dėl pinigų ir pasirenka padorų neturtą. Tai dar vienas nesutaikomų konfliktų šaltinis tarp kastų.  

Pati svarbiausia užduotis bet kuriai kastai - suprasti savo dharmą, t.y. savirealizacijos kelią -būdą, vedantį į dvasinį tobulėjimą. Tokį turi kiekvienas žmogus. Tik eidamas tuo keliu žmogus tampa laimingas ir gauna pakankamą materialinių gėrybių kiekį, kurios atneša džiaugsmą ir užtikrina neskurdų gyvenimą. Visos kitos pasiturimo gyvenimo ir surogatinės laimės formos anksčiau ar vėliau griūna.

Priskirtosios pareigos apibrėžia tik bendrą dharmos paieškos kryptį. Kad galutinai apsispręstum, tereikia įsiklausyti į save. Didžioji dauguma žmonių negirdi vidinio balso, šnibždančio jiems apie dharmą, nes jis nustelbtas minios nuomonės apie tai koks darbas turi būti, koks yra prestižinis, nepavojingas, garantuotai yra pelningas ir t.t.

Praktiškai kiekvienas žmogus, būdamas 12-14 metų aiškiai suvokia, kokia yra jo dharma. Beveik iš kiekvieno žmogaus, šį žinojimą išmuša tėvai ir minia, kai jis sulaukia maždaug 16-17 metų. Todėl ieškant savo dharmos, nepakenks prisiminti ryškiausius vaikystės ir jaunystės norus apie tai, kas suteikdavo džiaugsmo ir jaudino sielą.

Šiuo metu žmogaus gyvenimo tempas labai pagreitėjo ir per vieną gyvenimą, tobulėjant, galima pereiti keletą kastų. Atitinkamai keisis ir dharma, tai reiškia, kad vienas ir tas pats žmogus jų gali turėti keletą.