Nuolat buvau persekiojamas to „monstro“ kvapo. Tabako dūmais pritvinkęs buvau nuo galvos iki kojinių, kišenėse „viešpatavo“ smulkinto tabako gabaliukai. Niekada nepagalvojau, kad rūkymas yra brangus užsiėmimas. Kol kartą gyvenimiškos patirties prisisėmęs grupiokas paskaičiavo, jog aš kasmet į atmosferą dūmų pavidalu paleidžiu apie 2500 litų!
Kadangi pats krimtau aplinkosaugos mokslus, niekam šių akiplėšiškų skaičių nesakiau. Jie ėmė suktis mano galvoje. Daugiau nei pusę savo ir taip trumpo gyvenimo esu rūkęs, galiu tik patvirtinti, jog Winstonas Churchillis buvo teisus, sakydamas, kad „nėra nieko lengviau, kaip mesti rūkyti“.
Gal nuskambės nerimtai, gal pamanysite, jog „šis veikėjas eilinį kartą tauškia nesąmones, kadangi jo smegenys prašyte prašosi nikotino dozės“, bet nerūkau jau ketvirta savaitė. Ir tik dabar imu suprasti, koks bereikšmis tai buvo sveikatos žalojimas ir kokio mąsto žalą patyrė mano biudžetas.
Tuo pačiu negaliu savęs suprasti, kaip galėjau traukti į save smarvės ir daugybės cheminių junginių mišinį. Koks buvau neatsakingas būsimų savo atžalų atžvilgiu! Dabar kiekvieną dieną vis garsiau galiu sušukt: „Aš didžiuojuosi savimi!“
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
