Tačiau aš norėčiau papasakoti, kaip mums pasisekė atšvęsti Naujuosius.
Šventėme Vilniuje pas draugus. Jie gyvena beveik centre, ant Tauro kalno netoli „Mo“ muziejaus, tad pasiūlė vidurnaktį išeiti į lauką pažiūrėti fejerverkų. Nuo šlaito matosi Gedimino pilis. Pridėsiu, kad šventėme su vaikais (pradinukais).
Tai buvo didžiausia klaida, kurią padarėme. Esame iš Plungės, kur veiksmas per šventes būna gerokai kuklesnis. Todėl tai, ką pamatėme sostinėje, gniaužė kvapą.
Tokia gausybė fejerverkų vaikams, aišku, kad paliko įspūdį. Žiūrėjo mažieji ir gėrėjosi sostinės senamiesčio dangų užklojusiais sproginėjančiais fejerverkais. Sunku patikėti, kad visus juos pirko paprasti žmonės, nes Vilnius buvo vienas iš tų nedaugelio miestų, kurie per Naujuosius atsisakė fejerverkų. Taigi, miestas atsisakė, žmonės ne.
Blogiausia, kad fejerverkai sproginėjo ne tik danguje, bet ir ant žemės. Vos pora minučių po vidurnakčio fejerverkai buvo leidžiami ne tik į dangų, bet ir žmonių minias. Vienas šovė netoli mūsų. Laimei, ugnis atsitrenkė į suolelio atitvarą, kuris mus apsaugojo nuo baisios nelaimės. Spėjome čiupti vaikus ant rankų ir išnešti į saugesnę vietą.
Tiesa, netrukus ir iš kitos pusės po kojomis pasipylė petardų sprogimai, pasigirdo žmonių klykimai. Labai gaila, kad tuo metu nefilmavau ir nefotografavau. Bet per dūmus nelabai kas būtų matęsi. Be to, rankose laikiau vaiką, tai ne tas buvo galvoje (turiu tik nuotrauką mums atėjus, fotografavau pilį, fejerverkai dar nebuvo šaudomi, žmonės dar tik rinkosi).
Skuodėme namo kuo greičiau, kol Naujieji nesibaigė tragiškai. Drebėjom ir mes, ir vaikai.
Likau tikrai pasibaisėjusi tokiu vilniečių neatsakingumu. Nekalbu apie tai, kad fejerverkus leido čia pat, žmonių minioje, po kojomis, vieną po kito. Nebijojo kažko sužeisti. Ir dėl ko? Dėl kažkokios pramogos? O jei būtų sužaloję žmones? Kažkas tikrai nukentėjo, nes mieste girdėjome vieną sireną po kitos – važiavo ir gaisrinės, ir skubiosios pagalbos automobiliai.
