Visa ši situacija primena Frank Kruk laikus, kai lietuviai masiškai traukė dirbti į Ameriką.
Dabar Amerika turi pakankamai savų darbininkų, tai mums nebereikia, anot Juozo Baltušio, keliauti tėvų ir brolių takais, mums ir Europoje darbo užtenka, tik reikia netingėti ir susitaikyti su mintimi, kad teks paaukoti kasdienius šeimyninius vakarus.
Beveik visi kolegos ir draugai dirba Vakarų transporto įmonėse, išėjau ir aš dirbti į vokišką įmonę.
Kai pradėjau aptarnauti Vokietijos statybines ir kelių organizacijas, susidarė įspūdis, kad visa Vokietija – tai vientisa statybų aikštelė.
Kiekviename mieste, miestelyje kažką stato, tiesia naujus, tvarko senus kelius.
Tiesa, atkreipiau dėmesį, kad prie statybų daugiausia dirba lenkai, rumunai, o prie kelių daugiau vokiečiai. Nežinau, kodėl, gal darbas prie kelių atsakingesnis, technika sudėtingesnė, nors ir vokiečiams ne visada sekasi suvaldyti savo techniką.
Tenka važiuoti pro statomą tiltą. Šioje statyboje įvyko skaudi nelaimė – nuo bėgių nuvažiavo kranas. Vietinis vokietis sakė, kad žuvo du darbininkai vokiečiai. Kraną atstatys, bet žmonių, deja, nebesugrąžins.
Tokių nelaimių visur pasitaiko, bet vis tiek žiūrėdamas, kaip dirba kranai ir kita įvairi technika, pagalvoju – jei senovės egiptiečiai būtų turėję tokią techniką ir tokius vairuotojus, būtų piramides statę po vieną per metus ir šių laikų mokslininkams nebūtų reikėję sukti galvos, kaip gi jie jas pastatė.
Turistams būtu gera proga mažiau sėdėti baruose, kur „viskas įskaičiuota“ o daugiau pasivaikščioti.
Bet užteks rašinėti, atsigeriu kavos ir važiuoju toliau. Vežu atitvarus automagistralei.
Teks uždaryti automagistralę ir pabūti tuo „blogiukiu“, kuris sudaro spūstis. Nieko nepadarysi, kelius reikia remontuoti, o atramas dėti ant automagistralės, tai ne kiaušinius į krepšį.
