Tikėjausi, kad per šventes mums ją teks pasiimti, bet nesitikėjau, kad ji nori pasikviesit dar ir savo kaimynę našlę.
„Tik kelioms dienoms“, – pasakė ji.
Vos nenugriuvau. Pirma, aš tos moters nesu akyse mačiusi. Su nepažįstamu žmogumi sutikti šventes ir sėdėti prie šventinio Kūčių ir Kalėdų stalo nelabai norėčiau. Juo labiau, jei tas svetimas nepažįstamas žmogus dar ir šmirinės po mūsų namus.
Gyvename dviejų kambarių bute, tai nelabai ir vietos mums visiems bus. Vyras irgi nelabai džiaugiasi tokiu šventiniu scenarijumi, bet, sako, o kas bus, jei mama parsiveš naują vyrą. Su juo irgi bus nejauku.
Bet tai ne tas pats. Vyras bus naujas šeimos narys. O kaimynė prie ko?
Jo mama primygtinai nori atvykti pas mus (netoli jūros gyvenam) su drauge, nes nori prie jūros nuvažiuoti, miestą aplankyti ir tt.
Net nežinom, kaip perkalbėti. Bandėm aiškinti, kad norėtume jaukios šventės su artimiausiais, be pašalinių. Bet ji net nenori girdėti. Sako, kad prasiblaškys ir jai bus į naudą po skyrybų atsigauti, ir kaimynei po vyro netekties. Be to, padės ruošti maistą, smagiai pavakarosim, viskas bus puiku.
Aš esu šokiruota tokio įžūlumo. Tai dabar pas sūnų į namus susiveš visą kiemą vienišų senolių, kuriems trūksta kompanijos „pavakarot“?
Suprantu, kad per šventes negražu palikti vienišus žmones vienus, ypač vyresnio amžiaus. Vienos mamos palikti taip pat nenorim. Skaudžiai išgyvena po skyrybų.
Tačiau niekaip negaliu perlipti per save dėl tos nelauktos viešnios. Nejaukiai jaustis savo pačios namuose aš nenoriu. Ta kaimynė, kiek teko girdėti iš pasakojimų, nėra kukli moterėlė. Tokia, kaip čia pavadinus, „prie kompanijos“, mėgstanti ir drauges kokteiliais pavaišinti, ir pati pasivaišinti.
Jaučiu, kad bus košmaras, o ne Kalėdos.
Kaip jūs tvarkotės su nelauktais svečiais?
