Retai ten nuvažiuojam. Bet šįkart lankydamasi kapinėse pastebėjau vieną keistą dalyką.
Šalia kapo dėmesį patraukė nedidelis žemių kupstelis. O prie jo buvo įsmeigta nedidelė medinė lentelė su jautriu užrašu.
Nenufotografavau, tai tiksliai nebepamenu. Bet lentelėje buvo užrašyta jautri padėka už tai, kad buvo geriausiu draugu, kad juo liks visada.
Galbūt užrašas yra skirtas žmogui, bet man susidarė įspūdis, kad tas žemės kauburėlis buvo nedidelis gyvūno kapelis. Ir žodžiai, ko gero, skirti augintiniui, kuriam šeimininkai rado vietos net prie savo šeimos kapo.
Nežinau, ar tai leistina, bet man pasirodė labai jautru, graudu ir nuoširdu. Mane palietė ir sujaudino iki širdies gelmių, tiesą sakant. Ir privertė susimąstyti...
Kai kurie iš mūsų tikrai savo augintinius vadiname savo geriausiais ir artimiausiais draugais, netgi šeimos nariais.
Kai kuriais atvejais gyvūnai netgi tampa artimesniais už vaikus ar tėvus. Su kai kuriais jų gyvename ne vienus metus, kiti ir dešimtis. Prisirišame ir nenorime skirtis net jiems iškeliavus...
