Sulaukus vaikučio tikrai įsitikinau, kad viskas kainuoja brangiai. Ypač apranga. Vaikiški batai kainuoja kaip suaugusiojo. Ir, negana to, vaikučiui augant ir stiebiantis, avalynę keisti reikia kas pusmetį. Vienam sezonui vienos poros batų neužtenka, reikia ir basučių, ir guminukų, ir sporbatukų. O kur dar rudeninės, vasarinės, lietaus, pašiltintos ir extra šiltos žieminės striukės, kombinezonai, kelnės, termo rūbai ir megztiniai. Visa tai kainuoja išties didelius pinigus. Šimtus, tūkstančius, jei jau pirksi tik naujus ir ypač aukštos kokybės daiktus.
Bet, jei tik nori, gali viską „susikombinuoti“. Tuos pačius drabužius ir batus, kitus vaikiškus daiktus galima parduoti. Jei daiktai geros firmos, ir dar visiškai nenunešioti, parduodant per įvairias programėles ar skelbimus galima atgauti ir iki pusės sumos. Tad perkant naują nebereikia mokėti visos sumos, dalis pinigų padengiama iš parduoto pirkinio sumos.
Kiekviena mama turi giminaičių, draugių, kaimynių, kurios turi vyresnių vaikų. Kažkas tikrai būna dar geros būklės, ką galima perimti iš savo genties. Mums labai pasisekė, nes turime dosnių giminių, kurie nepagaili, atiduoda daug drabužių, avalynės, žaislų, dviratukų, paspirtukų ir taip toliau.
Todėl galima sakyti, kad drabužiams išleidžiu 0 eurų. Nebent vaikutis užsinori ko nors ypatingo. Bet ir tuomet galima susitarti, kad tuos daiktus gaus dovanų per Kalėdas, Velykas, gimtadienį ar kokią kitą šeimoje minėtiną progą.
Taigi, šiais metais mano atžala keliauja į pirmą klasę. Su nekantrumu laukiame Rugsėjo 1-osios. Manęs kieme viena susirūpinusi mama paklausė, kiek išleidau ruošiant savo pirmoką į mokyklą.
„Iki 50 eurų“, – atsakiau.
Niekas negalėjo patikėti, kad tokios sumos yra realios. Manė, kad juokauju. Tikrai ne. Tiek išleidau kanceliarinėms prekėms ir reikalingiems daiktams, drabužiams, kurių vaikas neturėjo eidamas į paruošiamąją klasę darželyje.
Didžioji dalis drabužių, batų, kuprinė, kaip jau sakiau, yra dovanoti ar paveldėti iš pusbrolių ir draugių vaikų. Uniformų mūsų mokykloje nenešioja, tad jos nereikėjo pirkti. Tad šiuo atveju mums ir vėl pasisekė, nes tikrai sutaupėme. Tačiau net ir uniformas juk galima pirkti dėvėtas iš vyresnių tos pačios mokyklos mokinių. Juk po pusmečio ar metų jau reikės kitos, naujos, nes vaikai greitai auga.
Ką aš noriu pasakyti?
Šiuo rašiniu dalinuosi norėdama padrąsinti kitus tėvus, kitas mamas, kurios galbūt pernelyg rimtai žiūri į vaiko išleidimą į mokyklą. Sakydama pernelyg rimtai, turiu omenyje tai, kad tėvai kartais be reikalo išsikelia sau pernelyg aukštas kliūtis, pernelyg sunkias neįveikiamas užduotis. Prisiplanuoja kalnus neįperkamų ir brangių pirkinių, kurių vaikams netgi nereikia. Į viską galima žiūrėti daug paprasčiau ir ramiau, neapkraunant šeimos didžiulėmis išlaidomis.
Aš nesakau, kad vaikui nereikia visai skirti pinigų. Aišku, kad reikia. Ir daug. Maistui, pramogoms, knygoms, žurnaliukams, kanceliarinėms prekėms (pieštukams, popieriui). Bet aš neskaičiuoju to į „pirmoko krepšelio“ biudžetą. Tai yra einamosios kasdieninės išlaidos, kurios tikrai turi būti kiekvieno vaiko gyvenime. Na, juk einant į naują darbą mes turbūt neperkame naujų batų, naujos rankinės, naujo telefono, naujo blakstienų tušo ir naujo šampūno. Viską ir taip juk tenka pirkti kiekvieną dieną/mėnesį/sezoną.
Taip pat ir su tais mūsų mokyklinukais. Papildomų išlaidų tikrai yra ir bus. Bet visada galima rasti išeičių ir kelių eiti jais lengviau, paprasčiau, su šypsena ir džiaugsmu pasiėmus savo pirmoką už rankutės, o ne su savigrauža ir kaltės, ar dar blogiau pykčio jausmu, kad negalėjai sau leisti to ar ano.
Lengvo starto visiems pirmokams ir jų tėveliams!
