Į vestuves užkvietė mus pusseserės dukra. Nebuvom matę jos nuo mažens, mažai bendravom, o po to ji emigravo su tėvais ir gyveno užsienyje. Bet tuoktis panoro čia, Lietuvoje. Vestuvės turėjo vykti bažnyčioje, po to šventė išnuomotoje sodyboje, tokioje kaimiškoje klėtyje.
Kvietime iškart buvo parašyta, kad dovanos – vokeliuose. Nenorėdami prisidaryti gėdos, iškart skambinom klausti kitų giminių, kiek jie į vokelius ruošiasi dėti pinigų. Piniginės dovanos privertė išsižioti. 200–300, net 500 eurų! Siaubas, dabar tiek žmonės į vokelius deda? Nejuokaukit su tokiomis sumomis! Jei žmonės uždirba 700–800 eurų, tai pusę algos atiduoti jauniesiems? Už ką po to gyventi? Už gerą balių į skolą kelis mėnesius? Ar geriau jau tada visai nesirodyti?
Suprantu, tėvai, seneliai gal ir gali duoti daugiau, nes reikia vaikams, anūkams padėti. Kiti miškus ar žemes pardavę ir butus vaikams vestuvių proga dovanoja. Bet, manau, kad tokie pinigai jau prasilenkia su sveiku protu. Jei kviečia į šventę 50–60 žmonių, ir jie suneša po 200–300 eurų, tai jau kosmosas, ne vestuvės turi būti.
Gal sakysit, kad čia tik mums vieniems pikta, kad negalim tiek nuo savo šeimos padovanoti. Gal mums čia iš pavydo kirminas griaužia.
Bet mūsų laikais tokių dovanų nebuvo. Dovanų jaunavedžiams nešdavo patalynę, pagalves, buitinę techniką, stalo įrankius. Dabar jaunavedžiai patys išsirenka, ko jiems reikia. Nereikia sukti galvos, kur padėti kitus keturis arbatinukus. Sutinku, kad pinigai nėra blogiausia dovana.
Bet vestuvės neturi būti pasipinigavimo iš tolimų ar net visai nematytų giminaičių renginys.
