„Nelabai suprantu, ką norima parodyti pakabintu kryžiumi ant priekinio sunkvežimio lango. Parodyti savo šventumą, priklausymą krikščionims ar tiesiog dėl grožio? Beje, ne kartą teko matyti besimeldžiančius aikštelėje vairuotojus musulmonus, bet neteko matyti, kad jie ant priekinio stiklo pasikabintų savo religijos simbolį, nors musulmonai, sutiksite, labai pamaldūs.
Mano nuomone, Dievas, bažnyčia ir kryžius turi būti kiekvieno širdyje. Tuo pačiu sutinku, kad bažnyčia, kryžius turi būti ir už kiekvieno sielos, širdies ribų, nes jie sutelkia, suvienija žmones, padeda geriau suprasti tikėjimo prasmę, esmę.
Tačiau viskam turi būti savo vieta ir savas laikas. Aišku, dėl skonio, grožio supratimo ar pamaldumo/tikėjimo stiprumo nesiginčijama, bet, manau, mūsų tikėjimo simbolio kryžiaus kabinėjimas ant sunkvežimių langų nesuteikia tikėjimo stiprumo. O gal, sakau, jei pasikabini tokį kryžių ant lango, kaip kolega, nė bažnyčios nebereikia. Nusidėjai, aikštelėje sustojai, krenti su kolegomis ant kelių ir atgailauji. Gal, juk viešpaties keliai nežinomi.
Beje, jei truputį su humoru, tai kai kuriose aikštelėse yra ir vietinės nuodėmių išrišėjos. Ne, ne tos, apie kurias daugelis pagalvojote, o paprastos doros žąsys. Neabejoju, kad jos klūpančiam atgailautojui už kiekvieną nuodėmę stipriai žnybteltų į švenčiausią vairuotojo vietą – užpakalį, o po to, jei nusidėjelis duos ką nors vietinėms dorybės prižiūrėtojoms, gaus išrišimą ir, jei dar begalės atsisėsti, – važiuos toliau.
Taigi, gerbiamieji, mūsų tikėjimo simbolis – kryžius, turi turėti savo vietą, nes kai jį pradeda kabinėti, kur reikia ir nereikia, net ant priekinių sunkvežimių langų, jis nebetenka tikrumo, nuoširdumo ir tampa eiliniu reklaminiu vaizdeliu, bent jau aš taip manau.
Neturiu, nenešioju ant kaklo kryželio, nekabinu kryžiaus ant priekinio lango, bet turiu Evangeliją pagal Joną ir neužmirštu kas vakarą, paprastai, savais žodžiais, padėkoti viešpačiui už sėkmingai pragyventą dieną. Dabar, žvilgtelėjęs į pragyventą gyvenimą, galiu drąsiai pasakyti – kuo paprasčiau, kukliau ir nuoširdžiau bendrauji su Dievu, tuo dažniau jis išgirsta ir padeda“, - neabejoja K. Grubliauskas.
