„Teko pabuvoti ketvertą dienų Prancūzijoje: Monpelje, Agdeje.
Žmonės?! Lyg ir panašūs: apranga, temperamentu, gal net didesniu noru bendrauti, netgi, šypsena, kas turi dantis, be abejo. Bet nustebino „neįgalumas“ kalboms, išskyrus, prancūzų.
Mes atleidžiame ne vieną švietimo ministrą dėl programų, dėl egzaminų rezultatų – tai reikėtų juos grąžinti, atsiprašyti ir gal leisti dirbti?
Gyvename puikioje geografinėje padėtyje: be gimtosios kalbos kalbame lenkiškai, rusiškai, vokiškai, angliškai – ypatingai neblogai. Ir staiga susiduri su žmonėmis Prancūzijoje, kurių vienas iš dešimties vos vos kalba angliškai?!
Nepriklausomai nuo amžiaus, rezultatas – tas pats. Net nesuprantu, kodėl mums taip brukama prancūzų?! Nors ir žinau, kad tikrai nemažai lietuvių kalba ir prancūziškai.
Prancūzijoje taip pat stebina parduotuvių asortimento nebuvimas: nerasi pieno, kefyro. Sūrių pasirinkimas vienas kitas, duonos tik dvi rūšys (pažiūrėkite, kiek yra Lietuvoje!) o jei pasakai, kad esi vegetaras, ar nori kavos su pienu, kviečiamas vienintelis ten esantis žmogus, kuris vos vos lemena angliškai ir tada gamina kavą.
Nėra, ką lyginti su Lietuvos prekybos centrais, netgi „mini“ parduotuvėlėmis, kuriuose prekių gausos neįmanoma sulyginti su esančia Prancūzijoje.
Taksistai įvertina kiekvieną aprangos detalę ir tada pasako kainą. (Nesiskiria nuo buvusių senų oro uosto taksistų Lietuvoje).
Pakrantės miestų infrastruktūra tiesiog verkiant prašosi investicijų. Lygintis su Palanga, Juodkrante ar Nida – jokių galimybių.
Privalumas tai, kad mes Europos sąjungoje – tai nereikia jokių pasų ir ID.
Žmonės visi nuoširdūs, bendraujantys, bet vėlgi, ogi kaip?! Gestais – atsakymas! Va tau ir opa opa per Europą.
Gamta? Be abejo, šiek tiek kitokia. Naktys šaltesnės, dienos tokios pat karštos, kaip ir Lietuvoje. Išvada tokia: gal nereikia taip idealizuoti Ten, o pasižiūreti, kas yra Čia!? Linkiu visiems geros vasaros kelionių įspūdžių“, – rašė A. Penikas.
