Viena skaitytoja, nors anksčiau nenorėjo, bet dabar jau pradės rūšiuoti atliekas. Ačiū, sveikintina! O kur dėtis? Šiaip jau pageidautina nuolat rūšiuoti ir kitką, pvz., mintis, išgirstas nuomones. Su tuo sutinku: tada pasilieku, o su anuo ne – iškart švyst iš galvos. Atliekos ir šiukšlės – nebereikalingas balastas, be to, milžiniškų maštabų. Į kišenę neįsidėsi!
Amerikoje, kuri man jau 28-tus metus yra kaip antrieji namai, gyventojai irgi rūšiuoja įvairias atliekas. Vietinė valdžia gyventojams yra nustačiusi tvarką, kurios primygtinai prašo laikytis. Plastmasines, plastiko (angl. plastic), stiklines ir metalines atliekas – viską, ką galima, paversti antrinėmis žaliavomis, būtina sumesti į atskirą šiukšlių dėžę. Visur, kur teko gyventi JAV, šiukšles išveždavo vieną kartą per savaitę.
Tiems, kurių sklypuose yra žaliųjų plotų, nušienautą žolę, priravėtas piktžoles, rudenį sugrėbtus medžių lapus reikia kaupti atskirai, kitoje didelėje šiukšlių dėžėje, su specialiu lipduku, arba tvarkingai sudėti į parduotuvėje nusipirktus siaurus ilgus popieriaus maišus. Juos surenka ir išveža vien tik gamtinėms atliekoms, būsimam kompostui, skirta šiukšlių mašina.
Kai kuriuose Čikagos priemiesčiuose rudenį lapus galima nustumti arba nupūsti tiesiog ant gatvės ir krūvomis palikti kelkraštyje. Privažiavusi speciali mašina, kaip su metalinėmis rankomis, konvejeriu viską sustumia aukštyn ir suberia į šalia stovinčio sunkvežimio kaušą. Nugenėtas krūmų ir medžių šakas pagal iš anksto paskelbtą tvarkaraštį sutvarko vieną kartą per mėnesį. Atvažiavusi medienos smulkinimo mašina čia pat šakas paverčia gatavu mulčiumi. Spėju, kad jį po to papila miesto gėlynuose ir aplink pakelės medžių kamienus.
Atitarnavusius tepalus, gi, reikia nuvežti į specialų surinkimo punktą. Mačiau automobilių remonto dirbtuvėse, kaip meistras, pakeitęs variklio tepalus, viską supylė į atskirą cisternėlę.
Tuo tarpu nebeveikiančius elektrinius prietaisus, nebepataisomus kompiuterius ir kitą atgyvenusią elektroniką vieną kartą per metus, pavasarį, surenka vietinė savivaldybė, prieš tai plačiai išskalambijusi apie švarinimosi ir atliekų surinkimo akciją. Tiesa, pasenusius vaistus ir nudrengtus nešiojamus telefonus galima pro plyšelį sumesti į specialias uždaras dėžes, pastatytas visų matomoje vietoje policijos nuovados pastato vestibiulyje.
Ir nors Amerikoje iš pažiūros daug kas sustyguota visai neblogai, oi, kaip praverstų amerikiečiams pasimokyti, kaip palaikyti švarią aplinką. Kad ir iš japonų. Ten tai bent tvarkelė! Kad ir Tokijuje, kur gyvena 37 milijonai žmonių – nė šiukšlelės, anei vienos!
Pasirodo, kad japonai nelabai jaučia skirtumo, kur baigiasi namai ir kur tuoj už slenksčio prasideda miesto plotai. Maždaug, kaip Jūs tikriausiai nenumestumėte šiukšlės viduryje savo svetainės, ant kilimo arba ant gerų grindų, taip ir japonai nenumestų ant šaligatvio arba gatvėje. Toks vaizdas, kad jiems neegzistuoja net toks gestas, kaip kažką sviesti žemėn. Nebent, jeigu, kas nors iš rankų išslysta visai netyčia, kaip man atsitiko vienoje Tokijo tarpmiestinių autobusų stotyje, kai iškrito raštelis su aprašymu. Nusigandau, pamačiusi iš tolėliau atbėgančius du vyrus nustėrusiais veidais. Neįsivaizduojate mano nuostabos, kai vienas iš jų pasilenkė, pakėlė man prie kojų, ant žemės, tebegulėjusį lapelį, tada, kuo gražiausiai padavė.
Ir mažas dalykas, ir žygdarbis, toks kasdieninis, priklausomai, iš kurio taško pasižiūrėjus.
Ne tai, kad japonai – ne žmonės. Per paskutinius 2600 metų vykusios nepertraukiamos visuomenės raidos, išskyrus Antrąjį pasaulinį karą, japonams gražiuoju ir negražiuoju buvo iš mąstysenos išrauta mintis apie bet kokį įmanomą aplinkos teršimą. Šalia to viena iš dviejų pagrindinių Japonijos religijų, šintoizmas, remiasi gamtos ir viso supančio pasaulio sudvasinimu.
Čia panašiai, kaip Lietuvoje pagonybės laikais. Nuostabu ir sunkiai paaiškinama, kodėl lietuvius ir japonus sieja iki šiol galingas ryšys su gamta, iš kurios kiekvienas galime pasisemti gyvybiškų jėgų, ne iš kompiuterių! Japonijoje yra dar vienas su aplinkos tausojimu susijęs niuansas, kad jiems tiesiog striuka su vieta.
125 milijonų gyventojų turi pasitenkinti vos 3 proc. viso šalies ploto miestų ir gyvenamųjų namų statybai. Daugiau ten vien tik vulkaninės kilmės kalnų grandinės, tokios lietuviško šakočio reljefo, ir dar apaugę neįžengiamais miškais, bei salos salelės, išsimėčiusios krantus skalaujančiame vandenyne.
Tuo tarpu amerikiečiams žemės gyvenimui ir kultyvavimui sočiai -43 proc. viso šalies ploto. JAV yra 26 kartus didesnės už Japoniją. Kaip viena vietinė lietuvaitė pasakojo, kartą paklaususi kaimynų, kodėl jie vis šiukšlina aplink namus, jai atsakę taip: „Todėl, kad daug vietos!“
Smalsumo vedina esu traukiniu nuvažiavusi iš Čikagos į Niujorką. Gražių gamtovaizdžių, aišku, apsčiai, ypač palei plačiąją Hudzono upę, Niujorko prieigose. Bet šitiek sąvartynų šalia beveik kiekvieno miestelio, kaimelio nesitikėjau pamatyti! Toks vaizdas, kad taip ėmė ir metė žemyn nuo šlaito viską, ko nebereikėjo, pradedant namų rakandais, ir baigiant surūdijusiais autobusais.
Taisyklės, žinoma, yra, juk ta pati šalis, bet ne visi jų laikosi… Tamsa, deja, ir lai užsideda gerumo akinius! JAV didmiesčiuose, kuriuose gyvena kartais tiek gyventojų, kiek visoje Lietuvoje, arba net ir daugiau, su švara irgi būna įvairiai. Negalima pasakyti, kad tai – kaip, koks nors pasaulio perėjūnų požiūris į aplinką, nes čia juk žmonių likimai, troškimas geriau gyventi. Bet suvaldyti didelius procesus yra be galo sudėtinga.
Juolab, žavėjausi Tokijo didmiestyje viešpataujančia pačių žmonių palaikoma tvarka ir švara. Vaikščiojau gatvėmis ir, kaip išprotėjusi, fotografavau japonų tobulai gražiai sudėliotas surūšiuotas atliekas, net tvarkingiau, negu kartais mano vaikų – paauglių daiktai kambariuose.
Viename Lietuvos dienraščio straipsnyje Japonijoje keliavusi lietuvaičių pora labai stebėjosi, kad ten gatvėse niekur nepamatė šiukšlių dėžių. Paklausus pačių japonų, jie turbūt net nustebtų. Kam jų iš viso reikia? Juk tada prireiktų atskiros tarnybos, darbuotojų ir transporto, kad tas dėžes pastoviai išvalytų. O karščiai ten vasarą baisūs, dargi neįsivaizduojama drėgmė, todėl šiukšlių dėžės bemat prasmirstų.
Vietoje to kiekvienam japonui yra įskiepytas atsakomybės jausmas, kad nuo daikto vartojimo pradžios iki jo utilizavimo atsakytų pats, be jokių tarnų. Be to, Japonijoje valgyti einant reikštų, kad žmogus labai kvailai suplanavo dieną, kad net nebeliko laiko ramiai pavalgyti. O ryti maistą judant – labai nesveika. Japonijoje kavinėse, užkandinėse, nekalbant apie restoranus, tyliai groja tik švelni muzika. Pavalgę jie dar būtinai ramiai pasėdi, net jauni dažnai su knyga, o ne įsikniaubę į telefonus.
Amerikiečiai ta prasme – vargšai: eina – valgo, vairuoja – valgo, be jokio tolko. Kažin, jeigu pasaulyje tikrai yra viskas susiję, gal dalinai dėl šitų priežasčių japonų visuomenėje tiek daug ilgaamžių, o JAV žmonių gyvenimo trukmė 26-tus metus iš eilės tolydžio trumpėja?.. Kaip ten bebūtų, kai Japonijoje niekas, išskyrus kelis turistus, kurie iš inercijos, eidami mieste toliau valgo, savaime atpuola visokie netyčia iškrentantys popieriniai maišeliai, servetėlės, puodukai ir šiaudukai (taip, ten ir šiaudukai popieriniai). Praeivių vaizdas toks, kad visi kažkur eina su tikslu mintyse, švariai praeidami ir taip pat palikdami po savęs.
Neseniai dar viename lietuviškame straipsnyje perskaičiau apie tai, kaip Lietuvoje atliekų tvarkymo bendrovė sukurs naujos infrastruktūros net už milijoną eurų. Gerai, aišku, bet, kaip čia padarius, kad dar kiekviena šiukšlė, kaip su kojomis, pati nueitų iki šiukšlių dėžės ir ten savaime utilizuotųsi?..
Prieš kelioliką metų Čikagos miesto meru buvo išrinktas Rahm Emmanuel’ (tarti Rám Imiániuel), kuris pirmąją prezidento Baracko Obamos kadenciją dirbo Baltųjų Rūmų vadovu. Tada R. Immanuel’ iniciatyva buvo įkurta atskira telefono linija, kuria jis pats atsiliepinėdavo į eilinių gyventojų skambučius su pasiūlymais, ką jų gyvenamoje vietoje reikia sutvarkyti pirmiausiai, ir būtinai – kaip.
Nors čia galėjo būti ir šiek tiek reklamos, bet pati mintis gera. Juk žmonės, kasdien kęsdami tuos pačius sunkumus, tikrai žino, kaip geriausia juos išspręsti visų mažiausiomis sąnaudomis. Ne, ne pinigų reikia labiausiai, o gerų minčių! Amerikoje labai vertinamas darbas grupėmis, kai viską nusprendžia ne viena galva. Kažin, jeigu taip Lietuvoje vietos valdžia nuoširdžiai kreiptųsi į gyventojus klausdama nuomonės ir patarimų? Juk apklausas galima rengti ir paprasčiausia Google anketos forma.
Atsakymų, atsiprašau, „ant durniaus“ būtų nedaug, nes Lietuvoje žmonėms tvarka tikrai rūpi, tuo tikiu. Be to, taip, padėjus ranką ant širdies, ar oranžinių maišelių pagalba bus išspręsti patys svarbiausi miestų švarinimo ir gamtos tausojimo reikalai? Galiausiai, valdžiai yra suteiktos galios, kad vien nuo jų sprendimų miestuose ir miesteliuose bemat padaugėtų ir švaros, ir tvarkos.
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga.
