Dėl šeimyninių nelaimių Dainų šventėje, kaip žiūrovė, dalyvauti neketinau. Į Vingio parke vykusį šventės finalinį chorų koncertą, kurio metu buvo giedama Tautinė giesmė, paskatino nueiti iš užsienio atvykę draugai, kuriems šis šventės momentas buvo itin svarbus. Suprantama.
Į Vingio parką važiavome iš skirtingų Vilniaus pusių, susitarę susitikti parko prieigose. Ir ta kelionė prilygo ilgai kelionei per dykumą...
Žinojau, kad, kol Gedimino prospektu vyks šventės dalyvių eiseną į Vingio parką, kai kuriomis gatvėmis visuomeninis transportas nevažinės. Todėl teko rinktis tuos autobusus ir troleibusus link Vingio parko, kurie atvažiuoja iš Kalvarijų gatvės.
Prie sustojimo „Operos ir baleto teatras“ atsiradau likus maždaug valandai iki koncerto pradžios parke. Nustebau, pamačiusi tame sustojime minią žmonių. Kai kurie klausinėjo, koks autobusas ar troleibusas nuvežtų iki parko. Supratau, kad dauguma žmonių – ne vilniečiai.
Pro Žaliąjį tiltą atvažiavę autobusai ir troleibusai buvo tokie sausakimši, kad net durys neatsidarinėjo. Negi miesto valdžia negalėjo suorganizuoti daugiau maršrutų, kurie žmones būtų vežę specialiai į Vingio parką? Ar meras Valdas Benkunskas ir jo komanda nežinojo, kada vyks Dainų šventė?
Teko girdėti, kad pernai vykusi jubiliejinė, 150-oji Dainų šventė Latvijoje buvo organizuota nepriekaištingai ir net buvo specialus nemokamas transportas neįgaliems žmonėms.
Neatsigavę nuo šoko miesto transporte, į Vingio parką skubėję žmonės nemenkesnius išbandymus patyrė jau pačiame Vingio parke. Kaip buvo skelbta iš anksto, dalis parko buvo skirta žiūrovams nemokamai. Kitaip tariant, tiems, kurie neturėjo bilietų.
Pastarieji tenkinosi stovėti arba sėdėti ant atsineštų iš namų pledų. Ir tokių buvo gana daug. Tiesiog neįtikėtina – dalis laimingųjų ir išrinktųjų sėdėjo aptverti parko viduryje, o tie, kurie neverti būti „nacionalinėmis vertybėmis“, voliojosi dulkėse ant pledukų su vaikais ar pagyvenusiais tėvais...
Aplink parką buvo išsirikiavę įvairūs maistu prekiavę pavilijonai. Virš kai kurių kilo tiršti dūmai – buvo kepami šašlykai. Kažin, ar jais besisotinusiems tautiečiams labai rūpėjo Tautinės giesmės giedojimas? Matėsi ir tokių, kurie per karštį „gaivinosi“ alumi ir sidru, o prie vandens kolonėlės buvo nusidriekusi maždaug šimto žmonių eilė.
Pro sėdėjusius lyg masiniame piknike ant pledukų žmones žirgliojo bilietus turintys tautiečiai, besipiktinantys, kad negali patekti prie savo sėdimų vietų.
Tai matant, mintyse sukosi klausimai, kodėl tiek daug vilniečių ir svečių vis dėlto neturi bilietų? Gal jų buvo per mažai parduota? Gal ne visi laiku susizgribo juos įsigyti?
Jau prieš Dainų šventę buvo pasklidę žinios, kad bilietai buvo išgraibstyti per kelias dienas. Vadinasi, šventės buvo laukiama, vadinasi, ji – nelaikoma sovietine atgyvena ir yra daug kam svarbi.
Tačiau, išgirdus, kiek buvo mokama galbūt iš paskutiniųjų už bilietus, kartais kildavo ir ne tokios patriotinės mintys.
Vienas pažįstamas iš Dzūkijos norėjo atsivežti į šventę keturis anūkus ir parodyti jiems šio renginio didybę bei grožį. Tačiau jis vis dėlto į ansamblių vakarą Kalnų parke įstengė nusipirkti tik du bilietus, nes jie kainavo po aštuoniasdešimt eurų.
„Pirkau bilietus, likus trims savaitėms iki Dainų šventės. Tada buvo bilietų ir po šimtą eurų, bet tokių jau negalėjome sau leisti su žmona. Anūkams Dainų šventę bandysiu kompensuoti kokiu kitu renginiu“, – guodėsi dzūkas.
Ne ką pigesni bilietai buvo ir į šokių dieną, kuri vyko Lietuvos futbolo federacijos stadione. Net į generalinę repeticiją už bilietus žiūrovams teko sumokėti ir po šešiasdešimt eurų.
Ne vienas šventės žiūrovas po šokių kolektyvų pasirodymo skundėsi, kad nesimatė tų įspūdingų šokėjų išpintų raštų, kurie kur kas geriau matėsi per televizijos transliaciją, nes stadiono tribūnos – per žemos tokiems vaizdams pamatyti.
Jau baigiantis Dainų šventei, būta komentarų, kad šalies valdžia privalėjo ją žmonėms tiesiog padovanoti. Esą galima buvo suorganizuoti žiūrovų registraciją į renginius. Kas būtų suspėjęs tą padaryti, būtų patekęs, kas ne – būtų tenkinęsis televizijos transliacija.
Gal vis dėlto tokie pasiūlymai buvo iš tikrųjų rimtai svarstyti? Gal tuomet Nacionalinė Dainų šventė tikrąją žodžio prasme būtų buvusi nacionaline?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
