Tiesa, giedojo būdamas visiškai vienas, toli nuo gimtinės, apsuptas tik būrio smalsių svetimtaučių. Lietuvis apgailestavo, kad tolimųjų reisų vairuotojų sustojimo aikštelėse tautiečių nebesutinka. Nebėra, su kuo nei pakalbėti lietuviškai, nei himno sugiedoti.
„Su valstybės diena ir stiprybės giedant Tautišką giesmę. Ir aš giedojau. Bet pats sau, nors vieną posmą pabandžiau ir garsiau.
Vokietijoje, aikštelėje prie įmonės, kartu stovi apie 30 lietuviškos registracijos vilkikų, bet aš tik vienintelis LIETUVIS, atvykęs čia lietuvišku vilkiku. Visi kiti kolegos – tikras internacionalas – uzbekai, kazachai, ukrainiečiai, rusai, baltarusiai. Tik indų šį kartą nebuvo.
Tiesa, visi kolegos geri, ramūs, netriukšmauja, nepijokauja, (nes kameros yra), bet, deja, jie lietuviškai nesupranta ir nežino, kas tas Mindaugas.
Kai pasakiau, kad esu lietuvis, tai nepatikėjo. Sako: „Lietuviai – lietuviškais vilkikais po Europą nebevažinėja“.
Tik kai pagiedojau mūsų himno pirmą posmą, patikėjo, kad esu lietuvis, o tai pradžioje (su kolegomis kalbėjau rusiškai su nežymiu akcentu) palaikė baltarusiu.
Esu po gerų atostogų, sveikatos yra, užtraukiau tvirtai, bet, deja, nepaplojo. Nežinau, gal natas sumaišiau, (juk ne Kongas esu) gal neteisingai kirčiavau Vinco Kudirkos eiles (nes mokykloje per gramatikos pamokas savo būsimą ir iki šių dienų esamą žmoną stebėjau).
Tačiau, turiu pasakyti, kad giedant niekas ir neišsilakstė, nepertraukė. Priešingai, klausytojų ratas net pagausėjo. Manau, jie visi susirinko ne tiek mano giesmės paklausyti, kiek pasižiūrėti į mane, kaip į kokį paskutinį lietuvišką Mohikaną.
Tenka pripažinti, gerbiamieji, nebėra su kuo „furistų“ aikštelėse lietuviškai giedoti, lietuviškai pakalbėti, nors lietuviškos registracijos vilkikų pilna. Dabar daugiau galimybių lietuvį sutikti vokiškame ar olandiškame vilkike nei lietuviškame. Bet dauguma lietuvių, važinėjančių vakarų registracijos vilkikais, savaitgaliais giesmes gieda bazėse, o ne aikštelėse.
Neramu, kad ir pačioje Lietuvoje kas metai Tautiška giesmė neskambėtų vis tyliau, tyliau ir tyliau.
Liūdna. Galvoje vis sukasi mintys, kad kol dar manęs neištiko paskutinio Mohikano likimas, reikia ir man eiti ten, kur išėjo didžioji dalis Lietuvos vairuotojų – į Vakarus.
Nesuklysiu pasakęs, kad paskutiniu metu ne „legionierius“ kelia viršun prie lietuviško atlyginimo, moko Tautiškos giesmės, o Lietuvos piliečius tempia į apačią prie atvykėlius tenkinančių pajamų ir jiems suprantamos kalbos/dainų.
O, Lietuva, Quo vadis?
Taigi, taigi kaipgis. Sutinku, kad Tautiška giesmė skatina patriotiškumą, bet, ponai ir ponios, vien patriotiškumu sotus nebūsi, o Kuperio herojų likimas vis labiau skatina ieškotis darbo svetur.
PS. Kai pagiedojau kolegoms vieną posmą Tautiškos giesmės ir aikštelėje esantys kolegos suprato, kad aš esu tikras LIETUVIS, ryte parodė pagarbą.
Šalia stovėjo uzbekas, kuris ryte prieš užvesdamas mašiną paklausė, ar jau gali užvesti, ar netrukdys. O po to, kai „pabirbino“ variklį ir pakrovė akumuliatorius, pakvietė atsigerti arbatos. Smulkmena, bet maloni“, – rašė K. Grubliauskas.
