„Randu, randu, tik renkuosi“, – atsiliepia tas.
Hmm, ką ten rinktis, braškės, vyšnios, mėlynės, juodieji serbentai, dar slyvų ir agrastų kompotai. Ir per stiklainį matosi, ir dar lipdukai užklijuoti, kas kur sukrėsta.
Po gerų dvidešimties minučių vyras pasirodo su trimis stiklainėliais: du braškių ir vienu vyšnių. Stebiuosi, ne tik kad ilgai rinkosi, bet kad neatsinešė savo mėgstamiausios – juodųjų serbentų.
„Aaa, tą reikia pataupyti“, – numykia.
Greitai nusisuku pamaišyti puodo, kad nuslėpčiau šypseną ir kad visu garsu nesuprunkščiau prisiminusi šiųmetį serbentų uogienės virimą.
Taigi per patį uogų vajų Algelis priminė, kad turėčiau išvirti ir jo skanėsto – juodųjų serbentų. Mielai pasisiūlė ir į turgų uogų sulakstyti, parnešė artipilnį kibirą.
Koks man skirtumas, kokią uogą šutinti? Porą kartų perploviau, subėriau į didįjį puodą ir jau ruošiausi pilti cukrų, kai šalia išdygęs Algelis baimingai šūktelėjo: „Ką, negi šitaip virsi? Taigi reikia kotelius ir uodegėles nuskabyt!“
Akis išpūčiau: kokius dar kotelius ir uodegėles? Visą amžių viriau kaip yra, o dabar su kibiru uogų žaisiu pusdienį?
Mano pedantiškasis vyras išplėšė iš rankų cukraus pakelį ir kūnu užstojo puodą, esą kaip gali būti uogienėje kažkokių nevalgomų dalykų? Štai jo mama visada nuo serbentų kotelius ir uodegėles nuskabo, užtat uogienės kokio gardumo! Esą ir tėtis uogų nenuskabytom uodegom nė už ką nevalgytų.
Susinervinu, skambinu anytai ir klausiu, kokių dar nikių josios sūnus turi? Ir kaip su tom uogienėm? Ką, nejau skabo kiekvieną serbentą? Ką man dabar daryt su tuo kibiru uogų? Aš tikrai neturiu tiek laiko terliotis, jau geriau į komposto dėžę suversiu.
„Vaikeli, nesikarščiuok, kam maistingą ir vaistingą uogą išmest“, – kuo ramiausiai krizena anyta.
Ir pasidalija patirtimi, kaip dorotis su vyrų pedantizmu, kurį, beje, Algelis aiškiai paveldėjęs iš tėvo.
„Duok žirkles, pasodink prie puodo ir tegu pats nuo kiekvienos uogos nukarpo nepatinkančius šiošiukus“, – duoda patarimą.
Ir liepia neaiškinti, kad nuskabytų ir nenuskabytų uogų uogienė lygiai tokia pati, mat visa suverda ir jokių nepageidaujamų „priedų“ nesijaučia.
Sako, su saviškiu prieš daug metų panašus konfliktas buvo iškilęs. Kai patį pasodino prie uodegėlių ir kotelių karpymo, daugiau vyras verdant uogienes ar konservuojant vaisius virtuvę iš tolo aplenkdavo, sūnų irgi prigrasydavo mamai netrukdyti. Taigi, kai Algutis valgė mamos uogienes, tikėjo, kad kiekviena uogelė tinkamai nuvalyta.
Įdaviau Algeliui senas atšipusias manikiūro žirklutes, prieš nosį pastačiau didįjį puodą ir daviau komandą pradėti darbuotis.
Karpė iki vėlaus vakaro: nei kompiuterio, nei televizoriaus, visas dėmesys uogelėms.
„Tai iki kol čia tuos serbentus taupysim?“ – dabar prisiminimus atidėjusi į šalį klausiu rimtu veidu.
Sakau, kad kitąmet tos gardžiosios uogienės galėsiu išvirti iš kokių trijų kibirų, negi man gaila.
Algelis tuoj prisimena, kad turi kažkokių nebaigtų reikalų garaže, ir pabėga nuo uogienių virimo temos.
