Mat aš, kaip betarpiškas socialinio veiksmo dalyvis, regiu realią vaikų teisių apsaugos padėtį Lietuvoje ir ją aš visuomet pasąmoningai apibūdinu geologiniu terminu sedimentacija, kuris iš esmės paaiškina, kodėl ten kur turi būti vanduo, jau susiformavo akmuo ir, spėju, kad toji kietoji uoliena jau susiformavo ne tiktai daugelio Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAS) darbuotojų mintyse, bet ir širdyse.
Ir ši metafora, man regis, jog ypač aktuali Socialinės apsaugos ir darbo ministrės asmeninių peripetijų šešėlyje, nes pasitarnavo tarsi širma, vienai ir tai pačiai ministerijai pavaldžiai institucijai ir jos vadovei, kadangi išaiškėjusio ministrės Monikos Navickienės „Ikaro“ skrydžio“ į Dubajų fone, nepelnytai žemai nutūpė kita žmogiškai jautri aktualija.
O pastaroji buvo apie dviejų nepilnamečių gerokai per anksti ir neprasmingai nutrūkusią būtį, nes kai vieni samprotavo, o kiti jau spekuliavo apie nuo socialinių reikalų scenos nusikeberiojančią ministrę, tai niekas sau per daug ir nekvaršino galvos, kas ten nutiko su dviem vaikais?
Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vadovė, ponia Ilma Skuodienė, kuri lyg ir privalėjo apie tai kažką bent jau pasakyti, tai irgi atrodė tarsi vandens į burną prisėmusi, ir, matyt, jog vadovavosi tuo principu, kad jei neklausia, tai ir nesakysiu, juoba, kad jai tai ir buvo neparanku?
O juk būtų iš tiesų buvę aktualu išgirsti, kodėl tai savalaikiai nebuvo užkardyta? Kokios priežastys tai lėmė ir kaip būtų galima maksimaliai minimalizuoti tokių tragedijų net prielaidas ateityje? Be to, šiame kontekste bevelėčiau priminti ir tą veiksnį, jog ponios I. Skuodienės vadovaujama tarnyba ir įgavo esamą vaidmenį ne šiaip sau, o po mažojo Matuko tragedijos Kėdainiuose?
Ką dabar byloja pastarųjų metų charakteringai besikartojančios vaikų tragedijos Lietuvoje? Ar tik ne apie tai, jog atėjo jau pats metas kapitaliai revizuoti ne tiktai pačios ponios I. Skuodienės veiklą, bet ir jos vadovaujamos tarnybos apskritai?
Nes dabar susidaro tokia regimybė, jog šeimų gyvenimuose belieka tarsi viešajame transporte pakabinti taisykles ir viltis tik geriausio? Gal dar galima ir pasimėtyti „radijo turgelio“ lygmens žodiniais visrakčiais, kaip antai, mes nebuvome informuoti, nelaimių gali nutikti ir panašiai.
Taip, tenka pripažinti, jog jie tinka, bet ar sprendžia ką nors? Mat VTAS vadovė nuolat trimituoja, kad gaunamų pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, kaip ir pačių vaikų paėmimų, nuolat gausėja, o tuo tarpu Vaiko teisių kontrolierės, ponios E. Žiobienės neseniai pristatyta atsakaita kaltai dėsto, jog čia, matyt, skirtingai nei mano I. Skuodienė, esmė slypi ne veiksmų kiekybėje, o jų kokybėje?
Nes E. Žiobienės ataskaitoje aiškiai įvardinta, jog tų paėmimų statistiškai išties daugėja, bet antra vertus pažymima ir tai, jog ir su tuo susijusių pažeidimų ir nekompetencijos apraiškų taipogi. Nors, antra vertus, kaip byloja mūsų tautosaka, tai tyla – gera byla?
Pagarbiai, S. B.
