Man atrodo, kad tą drausmingumą, lojalumą palaikydavo toks labai paprastas, bet mums nenoriai priimtinas principas: „Aš ne skundikas, bet pranešti privalau“. Ar ne taip? Na, čia kiekvieno sąžinės reikalas.
Aš pirmą kartą į Vakarus įvažiavau 1994 metais, o prieš įvažiuojant uošvė man ir išaiškino to principo galią, nes ji buvo tikra Memelio gyventoja.
Pradžioje labai slėgė ir baugino tas principas. Atrodė, kad visi, visur iš už kiekvieno kampo mane stebi, bet greitai prisitaikiau prie vietinės tvarkos, jos nepažeidinėjau ir ramiai dirbu iki šių dienų.
Turiu pasakyti, daugelis mūsų pirmųjų pakliuvusių į Vakarus susidvejindavo. Vakaruos važiuodavo, dirbdavo pagal taisykles, tik įžengę į savo gimtą kraštą lengviau atsipūsdavo ir varom, varom taip, kaip mums reikia.
Bet taip buvo pradžioje, o dabar nebesuprasi, kur Vakarai, kur Rytai, vakariečių principai susimaišė su mūsų neprincipais ir vis daugiau matosi įvairaus neatsakingumo buvusiuose drausminguose Vakaruose.
Žinote, aš ne vakarietis, pareigingas ir lojalus Lietuvai pilietis, bet vežti krovinį, kaip veža šis švediškas automobilis Švedijos keliu – nevežčiau. Nors kelias vingiavo tarp miškų, bet buvo atvirų vietų, kur vėjas gan stiprokai pūstelėdavo ir priekaba kelis kartus vos neapsivertė, nes tas krovinukas visai nesunkus.
„Drąsus vairuotojas“, – galvojau, bet arčiau privažiavęs ir geriau įsižiūrėjus į numerį 666 kilo abejonių ar tai tikrai žmogaus rankų vairuojama transporto priemonė?
Lekia, linguoja, pasišokinėja, vėjas pučia, o ji nevirsta! Ech, dabar viskas taip susimaišė, kad galimai ir pareigingas švedas su nelabuoju prie vieno stalo sėda, vieną darbą dirba ir vienas kitą saugo. Jūs nepatikėsite, bet pamatęs ant numerio šėtono skaičius 666 peržegnojau jį ir jis netrukus laimingai nusuko į miško keliuką. Ačiū Dievui!
Trys šeškės, nesvarbu, šėtono ar ne šėtono vairuojama mašina, bet ji važiuoja žemišku keliu, kuriuo važiuoja ir kiti eismo dalyviai. Gerai, kad šį kartą nebuvo stipraus vėjo ir priekaba „neatsigulė“ skersai kelio, bet tuo pačiu kyla dar vienas klausimas, ar tas posakis „Aš ne skundikas, bet pranešti privalau“ – žmogiškas, pilietiškas ar 666 atstovo pakištas?
Kur riba, skirianti pilietiškumą nuo skundimo? Kada esi pareigingas pilietis, o kada skundikas? Padiskutuokime.
