Pro šalį eina vietiniai. Abejingais veidais. Atrodo, kad niekas per daug nesuka galvos ir nemato, jog žmogus ant žolės gulinėja. Net ir stoties apsaugos darbuotojai. Nes juk ne pačioje teritorijoje. Nes juk akivaizdžiai apsvaigęs.
„Ką su juo pažadinti po to daryti? Dar kabinėtis pradės, bėgti reikės“, – ko gero, taip, kaip aš, pagalvoja praeiviai.
Tačiau užsieniečių reakcija mane pribloškė. Tik turistams toks vaizdelis stotyje neatrodė nė motais. Už manęs pro gulintį vyrą ėjusi užsieniečių porelė svarstė, kodėl niekas nepadeda žmogui? Gal jam negera?
Jau ketino link jo eiti, bet kaip tik tuo metu vyras prasibudino, atsikėlė, svyruodamas pasirėmė į tvorą ir vėl bandė užsirūkyti.
Taip gėda pasidarė prieš turistus. Aišku, kad jie visko matę tame užsienyje. Dar ne tiek benamių ir elgetų, kišenvagių, narkomanų aplink stotis trinasi, miega, gyvena. Mūsų sostinės stotis, palyginti, dar gana padoriai atrodo. Vos vienas kitas toks „svyruonėlis“.
Tačiau, nepaisant to, kad tokie vaizdai užsieniečiams turėtų atrodyti „savaime suprantami“ – nes, ai, stoties rajone visada pilna benamių, apsvaigusių, „pavargusių“ vietinių ar keliautojų, praeiviai vis tiek neprarado žmogiškumo. Netgi aš, vietinė, būčiau praėjusi pro šalį ir tikrai nesusimąsčiusi, kad galbūt tikrai šiam vyrui reikia pagalbos.
Prisipažinkit, kaip dažnai patys susimąstote praeidami pro gatvėse, pievose gulintį žmogų: gal reikia iškviesti medikus, o gal policiją?
