Taip, mokyklose moko tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, menų, fizinio lavinimo, ir tai yra puiku. Jokiu būdu nesakau, kad kažko mokyti nereikia. Jaunas bręstantis žmogus turi turėti pagrindus ir įsivaizdavimą apie viską – nuo matematinių lygčių iki menų. Nuo užsienio kalbų iki religijos. Tai būtina asmenybės augimui ir intelekto bei kitų žmogiškų savybių lavinimui.
Tačiau yra du dalykai, kurių mokyklose nemoko, tačiau kurie yra reikalingesni už lygtis ir chemines formules. Ir tas jų nemokymas yra, manyčiau, labai didelių visuomenės problemų priežastis.
Pirmasis dalykas, kurį subtiliai pavadinčiau „žmonijos ydų psichologija“, „funkcionavimas visuomenėje“.
Mes visi kiekvieną dieną turime daugybę reikalų su tamsiąja žmonių puse – visokiomis intrigomis, manipuliacijomis, noru mumis pasinaudoti, užlipti ant galvos, mobingu, pavydu, noru mus „suėsti“, toksišku bendravimu ir kitais bjauriais dalykais. Tikrai esate visą tą šlykščią žmogiškos natūros pusę patyrę ne kartą, ne du ir ne dešimt. Šimtus kartų.
Ir mes visi iš saugių tėvų namų ir nerūpestingos paauglystės bei pramogų kupino studentavimo, į šitą gyvenimišką gyvatyną ateiname nepasirengę, neišmokyti, per naivūs. O gyvatynas mus susiranda bet kur – darbe, santykiuose, kaimynų bendruomenėje, netikrų draugų tarpe, baisesniais atvejais – net šeimų ir giminių tarpe.
Ir visų išgyvenimo įgūdžių mes mokomės bandymų ir klaidų metodu, be jokio rimtesnio išankstinio pasirengimo tam, be jokių mokslinių, psichologinių pagrindų. Aišku, normaliose šeimose tėvai, kaip turintys didesnę gyvenimišką patirtį, duoda tam tikrų patarimų savo vaikams, pamoko kažkiek gyvenimo tiesų.
Tik, deja, tie patys tėvai, net su pačiais geriausiais savo ketinimais, lygiai taip pat nebuvo specialiai to mokyti, ir retai kada turi mokslinių psichologijos žinių (nebent specialiai to mokėsi). Iš ten ir ateina tokie klaidingi, žmones žlugdantys patarimai, kaip „patylėk, nusileisk“, „duok durniui kelią“, „būk už žolę mažesnis“, „kam tas piktumas, taikykis prie visų“.
Čia yra susitaikėliškumas, tyliai paverkiant, kai niekas nemato. Nuolaidžiavimas blogiui, moralinio reliatyvizmo ir pilkų atspalvių taikymas, kai iš tikrųjų gyvenime beveik visi dalykai yra moralinio vertinimo skalėje labai konkrečiai įvertinami – arba juodi, arba balti su aiškia riba tarp jų.
Esu už tai, kad mokyklose egzistuotų toks kursas, kuris parengtų susidurti su gyvenimo iššūkiais ir piktybiška, nuodinga žmonių natūra. Su tuo jūsų sūnus ar dukra neabejotinai susidurs, kaip susiduriate ir jūs. Ir jiems būtų gerokai lengviau, jeigu jie turėtų konkrečių mokslinių žinių, paremtų psichologija: kaip atpažinti manipuliacijas, intrigas, išnaudojimą, toksiškumą, kenkimą, piktybiškumą, pavydą, apsimestinį draugiškumą, ir užkirsti tam kelią, kaip teisingai su tokiais bendrauti, gal net padėti (dažnai tai būna labai nelaimingi žmonės), o jei neįmanoma – kaip eliminuoti tokius nuodytojus iš savo gyvenimo, apsaugant visų pirma save.
Yra gerai žinomų influencerių ir autorių, rašančių šiomis temomis, šviečiančių visuomenę. Jie daro labai gerus ir žmonėms reikalingus darbus. Bet, deja, – juos vieni skaito, kiti neskaito, vieni domisi – kiti ne, kažkas net nežino apie juos. Juk neprivaloma. O tos žinios turi būti privalomos mokyklose ir vertinamos pažymiais (ne įskaitomis), iš šio dalyko turi būti pilnavertis egzaminas.
Arčiausiai to, ką rašau, visada būdavo dorinis ugdymas – tikyba ir etika. Taip, jie labai reikalingi, bet, manyčiau, kad su šiuo iššūkiu nesusidorodavo. Nežinau, gal dabar kažkas pasikeitė, bet prieš keliolika metų, kai baigiau mokyklą – jie net nebuvo vertinami pažymiais, tik įskaitomis (Iš kur toks įsitikinimas, kad moralė nevertinama pažymiais? Dar ir kaip vertinama!). Todėl didelė dalis mokinių į dorinį ugdymą rimtai nežiūrėdavo, leisdavo sau kvailioti per tas pamokas.
Man būdavo įdomu. Pats lankiau tikybą, ją mūsų mokykloje mokė kunigas, kuris mokėdavo religines tiesas pateikti įdomiai, įnešdavo ir kažkiek humoro – paaugliams suprantama forma. Džiaugiuosi, kad turėjome tokį gerą (jau a. a.) dorinio ugdymo mokytoją – jis davė mums tikrai labai daug. Kelis metus lankiau ir etiką.
Gal ta „visuomenės psichologija“ galėtų būti kaip stipresnis etikos pamokų variantas su stipriomis psichologinėmis žiniomis, vertinamas pažymiais ir egzaminais, kaip pilnavertis dalykas?
Tikybą palikčiau kaip atskirą dalyką, ne pasirenkamą, bet būtiną, taip pat vertinamą pažymiais ir iš kurio turėtų būti pasirenkamas egzaminas – manau, kad kiekvienas žmogus turėtų gauti stiprius religijos pagrindus, kaip ir fizikos ar kalbų, o vėliau praktikuos religiją ar ne – jo pasirinkimas ir sąžinės reikalas. Juk ne visi tampa ir programuotojais, matematikais, geografais, bet turi už šiuos dalykus atsiskaityti – o kuo religija kitokia?
Grįžtant prie žmonių gyvatyno, dar kita teigiama supažindinimo su tuo pusė – anksti, nuo pat vaikystės vaikus aiškiai mokant tokių funkcionavimo visuomenėje ir blogio atpažinimo pagrindų, būtų užkertamas kelias pačiam tokio elgesio plitimui. Kai kiekvienas nuo mažens žinotų kas yra kas – mažėtų niekšingai ir amoraliai besielgiančių, nes jie puikiai žinotų, kad visi mokykloje apmokyti kaip tai atpažinti, ir žymiai mažesni šansai, kad paklius į manipuliacijų ir amoralaus elgesio pinkles.
Taip pat, manau, gerokai sumažėtų vidinės paskatos toksiškai elgtis. Tai, kas išmokta vaikystėje ir paauglystėje – sąmoningai ar pasąmoningai, bet daro didelę įtaką ir suaugus. Mokeisi vaikystėje moralės pagrindų pažymiui, atsiskaitinėjai – tai jau giliai tavo galvoje, ir suaugęs prieš darydamas blogį, tikėtina kad pagalvosi, kur kas ilgiau, nei dabartiniai žmonės, kurių moralės rimtai niekas nemokė.
Čia išsiplėčiau apie pirmą dalyką. Antras dalykas, kurį būtina mokyti mokyklose – tėvystės ir motinystės pagrindai. Absoliuti dauguma mokinių vėliau gyvenime tampa tėvais, augina vaikus, bet nėra mokyti to daryti ir neturi pakankamai psichologinių žinių. Kokie yra vaikų poreikiai? Kaip galima su vaikais elgtis, o kaip ne? Kada yra rizika vaiką psichologiškai sutraumuoti – visi tai žinome? Kažin.
Šis dalykas yra paliktas pilnai savieigai. Nuo senų laikų yra likęs mąstymas, kad mokykloje reikia mokyti „ten tų visų mokslinių dalykų“, o vaikus kažkaip užaugins. Na, šeimoje išmoks, arba improvizuos, savo nuožiūra, na, kažkaip ten. Užaugs tie vaikai.
Gal užtenka jau? Vaikų auginimas yra atsakingiausias dalykas, koks gyvenime gali būti, ir jis nedaromas bet kaip. Tam reikia daug psichologijos žinių, vaikų suvokimo ir jų poreikių, baimių, silpnų vietų išmanymo. Jeigu viskas būtų taip „suprantama savaime“, tai neturėtume tiek smurto šeimose. O smurtas būna toli gražu ne tik fizinis! Ir jis žaloja.
Kas darosi, kai sunkių, neišspręstų psichologinių problemų turintys tėvai užaugina vaikus be jokio pasirengimo ir žinių – galime labai akivaizdžiai pamatyti dviejuose dabar Lietuvoje rodomuose turkų serialuose. Jie abu sukurti pagal žinomos, labai talentingos psichiatrės rašytas knygas, ir tiesiog pritrenkia savo gyvenimišku realizmu.
Psichologinis smurtas ir tėvų (ar globėjų) iš anksčiau atsineštos psichologinės traumos paveikia jų vaikus – juos traumuoja, sukelia asmenybės sutrikimus, užkerta kelią normaliai funkcionuoti visuomenėje. Ir tokių atvejų labai daug! Tik dauguma apie tai nekalba, „neneša šiukšlių iš namų“. Gal net patys nesupranta, kad yra žalojami – ir iš kur supras, jei nuo ankstyvos vaikystės kitokio elgesio net nėra matę.
Ką jau kalbėti apie fizinį smurtą, kuris, aišku, yra akivaizdesnis ir mažiau toleruojamas, dėl to dažniau susilaukia griežto teisėto atkirčio (bet ir tai ne visada). Vėl gi, visuomenė kovoja su pasekmėmis – jau tada, kai reikia bausti, atimti vaikus dėl jų pačių saugumo, ar gydyti psichologines traumas.
Bet gal daugybei tokių atvejų galima būtų užkirsti kelią iš anksto, įtraukiant tėvystės/motinystės psichologiją į švietimo sistemą? Vaikai žinotų, kaip atpažinti ydingus elgsenos modelius ir kada nors, suaugę, netaikytų jų savo vaikams, ir išaugtų žymiau mažiau sužalotų žmonių karta.
Tiek norėjau pasisakyti apie tai, ko trūksta mūsų švietimo sistemai. Manau, jau supratote, kad trūksta labai svarbių, kasdieniškų, gyvenimiškų, būtinų dalykų, ir gal atėjo metas juos įdiegti. Kaip matome pagal toksiškų žmonių kiekį – savaime niekas nesidaro, žmones reikia mokyti. Ir efektyviausia tai daryti nuo vaikystės!
Tik tada pavyktų minimalizuoti blogio ir ydų kiekį visuomenėje, nuo pat mokyklos įskiepijant vaikams psichologijos mokslo žiniomis paremtą imunitetą. Laikausi kategoriškos nuomonės, kad blogio ir ydų visuomenėje turi nelikti. Be jokių kompromisų ir „gal!“. Be jokių „ai tai visada žmonės buvo tokie, mes visi turime ydų, mes visi skirtingi, neteiskim, kam tas piktumas“. Be jokio blogio toleravimo, priėmimo kaip neišvengiamos gyvenimo dalies, netgi susidraugavimo su juo, ar išplovimo visokiais „pilkais atspalviais“, kai jau nebeaišku, kas gėris, o kas ne (tyčinė psichologinė manipuliacija ir painiojimas).
Griežtai NE! Ir su tuo laikas būtų pradėti dirbti. Nuo mažens, nuo švietimo sistemos. O ir suaugusiems nėra ko atsipalaiduoti! Save keisti ir išrauti vidines piktžoles, toksiškumą, amoralumą – niekada ne per vėlu.
