„Ne tai, kad visur galima sutikti pačių įvairiausių žmonių, bet, ką jie kartais papasakoja apie save ir savo kraštą.
Suomės Tokijuje
Stoviniavau, laukdama ekskursijos į Fudži kalno papėdę, vaikščiodama pirmyn-atgal, kad greičiau bėgtų laikas. Staiga prie manęs priėjo iš pažiūros mama su suaugusia dukra ir su kita, paauglės amžiaus. Mandagiai paklausė, ar galėčiau nufotografuoti. Mielai sutikau ir nufotografavau visas tris net kelis kartus. Kai paklausiau, iš kur, atsakė, ištariant kiekvieną garsą labai aiškiai, lyg nesitikint, kad žinosiu, kur ta Suomija.
„O aš – iš Lietuvos“, – pasakiau. Kad būtumėte matę, kaip jos apsidžiaugė, tartum išgirdusios, kad aš – jų giminaitė! Aišku, pasakiau, kad man taip pat labai malonu, kad jos – suomės. Pasveikinau, kad Suomija pagaliau priimta į NATO.
„Oi, tikrai, kad pagaliau!“ – vos ne sušuko iš džiaugsmo. Dar pridėjau, kad seniai reikėjo, plius dar ta Karelija… Suomė-mama, giliai atsidususi, linktelėdama pritarė. Kadangi tada mes visos svečių teisėmis lankėmės Japonijoje, prisiminiau Kurilų salas, dėl jų palinkėdama sėkmės japonams.
„Taip!“ – mano minčiai su entuziazmu pritarė vyriausioji suomė.
Trumpučio pokalbio pabaigoje labai maloniai atsisveikinome pakeltu ūpu ir, abipusiai palinkėdamos toliau laimingai apžiūrinėti Tokijų. Keista, kaip kartais keliai suveda žmones ir parodo, kad tarp jų yra daug bendro ir brangaus.
Danų kilmės amerikietis iš JAV, Montanos valstijos
Artėjant ekskursijos į Fudžį autobuso išvykimo laikui, į aikštę toliau rinkosi žmonės. Sprendžiant pagal išvaizdą, vos ne iš visų pasaulio kampelių. Vieni kitų mandagiai klausinėjo, ar čia susitikimo vieta, ar į tą ekskursiją, nes buvo kelios skirtingos, laukė 4 autobusai.
Prie manęs priėjo nebe pirmos jaunystės vyras. Šnektelėjom, katras iš kur. Pasirodo, kad jų šeima – irgi iš JAV, tik iš Montanos valstijos. O prieš pat išsiskirstant į ekskursijų autobusus, tas pats vyras dar kartą priėjo prie manęs ir paskubomis, susijaudinęs, pradėjo man pasakoti: „Mano senelį, kai jam buvo vos šešeri, pardavė į vergiją. XIX a. viduryje Danijoje siautė badas. Ir tėvai, nebesuradę kitos išeities, pardavė vaiką svetimiems, kad tik išgyventų ir nenumirtų badu. O Montanos valstijoje tuo metu už dyką dalino žemę, kad tik žmonės ten apsigyventų. Taip jis atsidūrė Montanoje, JAV. Tokia mano senelio gyvenimo istorija“. Užbaigė ir nuėjo sau.
Likau stovėti pusiau be žado. Ir dėl išgirsto pasakojimo, ir dėl to, kad žmogus staiga atsivėrė visiškai nepažįstajam. Atsipeikėjusi pagalvojau, kad galbūt todėl, kad jam užsiminiau esanti iš Lietuvos? Ir gal, kad Lietuvos praeitis nelengva, panašiai, kaip mažutės Danijos? Toks tokį supras. Vis tik mintys ilgai neapleido. Bet staiga tik trukt už vadžių, ir pajudėjo 40-ties vietų autobusas link Fudži kalno prieigų, esančių maždaug 100 km nuo Tokijo didmiesčio.
Ekskursijos vadovas iš Limos, Peru
Spalvinga turistų grupelė susirinko į autobusą, kultūrine prasme marga, kaip tas genelis. Vos prabilus ekskursijos vadovui, visi net nuščiuvo: „Aš irgi užsienietis, kaip ir jūs. Bet japoniškai puikiai kalbu ir rašau, nes čia gyvenu 22-rus metus.“
Lankantis Japonijoje, lengva pasijusti pusiau svetimkūniu, ypač, nemokant japoniškai. Ir bendrai japonų tvarkelė mieste, namuose, nuomojantis butą nakvynei, gerąja prasme, šokiruojanti kiekviename žingsnyje. Kas vietiniams yra savaime suprantama, atvažiavėliams – nauja ir sudėtinga.
Su kokiu nenusakomu malonumu vadovas visą kelią vardino įdomiausius faktus iš Japonijos istorijos bei pasakojo apie žmones ir jų gyvenimo būdą! Atvykėlio, kaip jis pats, akimis, papasakojo apie Japonijos nūdieną ir kokius sunkumus (ne iššūkius!) tenka įveikti dabartinei šalies valdžiai. Sustojus, per pertraukėlę, netikėtai išsišnekėjom. Pasirodė, kad Chorchė (isp. Jorge), yra kilęs iš Peru sostinės, Limos, ir kad į Japoniją, būdamas visai jaunas, atvažiavo universitete mokytis japonų kalbos. Gavęs leidimą nuolaitinai apsigyventi, čia pasiliko. Chorchė taip pat dirbo mokykloje. 18-ka metų gimnazijoje mokė ispanų kalbos, kuri dabar Japonijoje itin paklausi. Mat, valdžiai reikia skubiai išspręsti darbo jėgos stygių, pvz., gamyklose, todėl numato išeitį prisikviečiant ir Japonijoje įdarbinant Pietų Amerikos šalių gyventojų.
Apie atmosferą Japonijos mokyklose Chorchė išsireiškė taip: „Daugiau nebeištvėriau! Išėjau iš darbo, nes nebeatlaikiau spaudimo. Būtinai reikėjo pertraukos.“
Ką ir pas jus, Japonijoje, mokyklose vyksta darbo įvertinimas kiekvienų mokslo metų pabaigoje, kaip Amerikoj?
„Taip, bet čia dar ne viskas. Visi turi parašyti atsiliepimų apie vienas kito darbą. Rašo ne tik mokytojai ir vadovai, bet ir mokiniai apie mokytojus!..“ – papildė. Tada jam glaustai paaiškinau, kad Amerikos valstybinėse gimazijose irgi yra privalomų mokinių apklausų apie atmosferą, t.y., ar vaiko mokykloje niekas neskriaudžia, ar neužsisėdę mokytojai ir kita. Tos apklausos mokiniams pristatomos, kaip anoniminės, kad vaikai nebijotų atsiverti. Iš kitos pusės, tie, kurie skaito mokinių atsakymus, lengvai gali susirasti siūlo galą, vedantį į konkrečią gimnaziją.
Bendrakeleivė iš Saudo Arabijos
Ekskursijos viduryje, per pietų pertrauką, nejučiomis atsidūriau šalia kitos dalyvės, tamsiaplaukės Šiurùk, kuri taip keliavo viena. Kadangi nei ji, nei aš nėjom kartu su visais valgyti įžymiosios samurajų sriubos, leidome laiką, užkandžiaudamos atskirai.
Pokalbis užsimezgė lyg savaime. Kai išgirdau, kad ji – iš Saudo Arabijos, iš karto paklausiau, kaip jai patinka princas, ar galbūt jis – ir karalius?.. Šiurùk paaiškino, kad tas senas tai – karalius, o jaunas – eilė vardų, tada-Suliman, yra princas. Pasakiau savo nuomonę, kad jis – gražus vyras, bet, kad blogai pasielgė su Kašogiu. Jamal Khashoggi’ – Saudo Arabijos disidentas – žurnalistas, su kuriuo žiauriai susidorojo 2018 m. Internetinėse JAV žiniose plačiai ir ilgai aprašinėjo šį siaubingą įvykį. Keista, o gal ir ne, kad ji į tai atsakė vos ne, nieko negirdėjau ir nemačiau. Prasitariau tik, kad jį baisiai įviliojo į pinkles, bet daugiau neišsiplėčiau.
Dar buvo įdomu, kaip jiems pats princas, ar, šiaip, – geras?
„Oi, koks jis mums geras! Moterims leido vairuoti mašinas, ir, jeigu norim, galim dirbti. Aš dirbu, mano sesuo, nors ištekėjusi ir turi vaiką, irgi eina į darbą. Moterys dabar gali visur keliauti, va, kaip aš. Tai – mums labai svarbūs dalykai“, – paaiškino.
Seniau iš buvusių giminių – azijiečių buvau girdėjusi, kad Saudo Arabijos piliečiams net nereikia eiti į dirbą, nes valstybė jiems ir taip moka pinigus. Šiuruk patvirtino, kad taip, moka, bet nedaug. JAV doleriais būtų apie 200 per mėnesį.
Pasibaigus pietų pertraukėlei, atsisveikinom ir visai nesitikėjau, išgirdusi jos žodžius: „Buvo labai malonu, kad susitikom“.
„Ir man, Šiuruk. Laimingai toliau, apžiūrint miestą!“ – palinkėjau.
Uzbekas Tokijuje
Vakare, prieš sugrįžtant nakvynės į išsinuomotą mažytį butelį, užsukau kelių smulkmenų į gretimą parduotuvėlę. Iškart pastebėjau prie kasos aparato šviesaus gymio vyruką, nors su kauke, kaip daugelis aplinkinių.
Susimokėjusi, tyliai paklausiau, iš kur jis. Kažką atsakė sau po nosim, iš po kaukės, todėl gerai nė nenugirdau. Kai perklausiau, išgirdau žodį lusky. Nemokant japoniškai, galas žino, koks ten per žodis. Tada vyrukas dar pridėjo, Làšia (angl. Russia). Tik tada man toptelėjo, kad japonų kalboje l– ir r-, tariant supanašėja, kaip kad Lietuvoje maži vaikai kartais teisingai neištaria ir raudoną pavadina laudonu. Viešpatie, jis gi iš Rusijos?! Taip, linktelėjo galvą. Gerai, sau pagalvojau, vis tiek aš taip paprastai su šituo neužbaigsiu, nors mes abu ir Japonijoje. Išpyškinau, kad aš – iš Lietuvos. Jis dar perklausė, ar aš – iš Latvijos? Pakartojau, kad iš Lietuvos. Trumpam įsiviešpatavo tyla.
„Kodėl Jūs ne Rusijoj?“ – paklausiu be jokių užuolankų.
„Aš – iš Uzbekijos“, – atsakė.
Nieko sau, žmogus maudosi tarp Rusijos ir Uzbekijos. Kada reikia, viską suplaka į vieną, kada ne – atskiria. Nors iš kitos pusės, tokiems aukštesnės civilizacijos atstovams, kaip japonams, ir viena, ir kita – pusiau laukiniai kraštai. Skirtumas tik toks, kad Russia, arba Làšia, yra čia pat, kitame krante, todėl tenka dažniau susidurti.
Apsiraminusi, kad jis – ne iš Rusijos, pasakiau, kad, būdama keturiolikos, lankiausi Taškente ir Samarkande. Kažkuria prasme tai buvo lyg patikrinimas, žiūrint, kaip jis sureaguos. Vyruko veido išraiška iškart pasikeitė: pradėjo šypsotis, nors ir po kauke. Pajutusi, kad jam Uzbekijos tema prie širdies, dar pridėjau, kad Samarkande buvau Ibn Sinos, Avicenos, istoriniame muziejuje, ir kad miestą aprodė viena uzbekė sunkia pavarde, Nuryliachadžajeva. Tas vos ne rankom suplojo iš laimės, išgirdęs apie Tėvynę! Taip, kiekvienam savi marškiniai arčiausiai kūno.
Tad, patikrinimą jis atlaikė, ir toliau dar trumpai pasišnekėjom, bet jau nebe, kaip iš priešiškų barikados pusių. Į klausimą, ar jis Japonijoje gyvena darbo tikslais, atsakė, kad atvažiavo vienerius metus pasimokyti kompiuterių programavimo, o parduotuvėje uždarbiauja. Dar paklausiau, ar po to žada sugrįžti į Uzbekiją. Atsakė, kad taip. Patylėjom ir, prieš atsisveikinant, jis dar lyg pats sau lėtai ištarė: „Latvija“...
„Ne, Lietuva!“ – jį pataisiau.
„Lietuva“, -pagaliau atskyrė.
Kokių tik žmonių nesutiksi, keliaujant vienas po tolimus kraštus…“
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga.
