„Noriu pasidalinti savo istorija apie GPM lengvatos netekimą. Esu daugiavaikės šeimos maitintojas, dirbu klientų aptarnavimo srityje, tenka važinėti automobiliu. Dėl to, kad nemažai laiko praleidžiu kelyje, esu padidintos rizikos žmogus. Todėl esu sudaręs gyvybės draudimo sutartį, taip pat papildomai, savarankiškai, investuoju į trečios pakopos pensijų fondą.
Per metus sumokėjau 1200 eurų už gyvybės draudimą ir į III pensijų pakopos fondą. Tikėjausi gauti apie 220 eurų GPM lengvatą. Užpildžiau 2023-ųjų metinę pajamų deklaraciją, tačiau rezultatas labai nuliūdino, paaiškėjo, kad ši suma nebus grąžinama. Susisiekiau su VMI darbuotojais pasiteiravau, kur čia įsivėlė klaida?
Man buvo paaiškinta taip, kad „jūs naudojatės įmonės transportu savo reikmėms, už kurį įmonė sumoka mokesčius.“ Taip, šiuo transportu galiu važiuoti į darbą, grįžti namo, nuvežti vaikus į darželį ir t.t.
Kaip suprantu, su tokia neteisybe susiduria skaidriai veikiančios įmonės, kurios motyvuodamos savo darbuotojus, sumoka į valstybės biudžetą GPM, tačiau už šią naudą darbuotojui negrąžinamos jam priklausančios permokos.
Man, kaip paprastam piliečiui, kyla natūralus klausimas, kodėl yra toks neteisingas VMI išaiškinimas, kai gyventojai, vienu atveju, GPM lengvatomis skatinami imtis socialinės apsaugos priemonių, kad užtikrintų finansinį savo bei šeimos saugumą, tačiau kitu, lengvatos panaikinamos.
Dėkoju. Prašau parašyti straipsnį, kad kiti pagalvotų, ar verta naudotis įmonės automobiliu bei pasidomėti, ar tikrai taip gali būti!“ – rašė Donatas iš Šiaulių.
Kodėl prarandama lengvata
VMI Teisės departamento vyresnioji patarėja Alina Gaudutytė primena, kad darbdavio suteikto automobilio naudojimas asmeniniais tikslais yra laikomas gyventojo pajamomis natūra. Gyventojų pajamų mokestis (GPM) yra pajamas gavusio (uždirbusio) gyventojo mokestis, o darbdavys mokestį tik išskaičiuoja.
„Taigi, kai pajamos gaunamos ne pinigais, o natūra, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) nustatyta tvarka pajamų mokesčio mokėtoju taip pat laikomas pats gyventojas. Tačiau, jeigu pajamų mokestį sumoka darbdavys iš savo lėšų, pajamų natūra davėjo į biudžetą sumokėtas pajamų mokestis jam kompensuojamas gyventojo ir pajamų natūra davėjo susitarimu.
Jeigu darbuotojas kompensuoja darbdaviui jo iš savo lėšų už darbuotoją sumokėtą mokestį, laikoma, kad mokestį sumokėjo pats darbuotojas.
Jeigu darbuotojas ir darbdavys susitaria, kad darbuotojui nereikia kompensuoti darbdaviui jo iš savo lėšų sumokėto mokesčio, darbuotojo gauta nauda, t. y. darbdavio už darbuotoją į biudžetą sumokėtas pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nepripažįstami pajamomis, gautomis natūra.
Svarbu tai, kad VMI, administruodama jos kompetencijai priskirtus mokesčius, vadovaujasi ne tik konkretų mokestį nustatančio įstatymo nuostatomis, bet ir, visų pirma, Mokesčių administravimo įstatymu (MAĮ) — pagrindiniu mokesčių teisės aktu, kuriame yra reglamentuojami pagrindiniai mokesčių teisės klausimai (principinės mokesčių teisės nuostatos) ir procedūros, taikomos mokesčiams, įskaitant ir gyventojų pajamų mokestį. Taigi, metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje apskaičiuota pajamų mokesčio permoka grąžinama atsižvelgiant ne tik į GPMĮ, bet ir į MAĮ nuostatas.
Remiantis įstatymu numatyta sąvoka, mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma2. Remiantis šia nuostata ir pareigą sumokėti pajamų mokestį nustatančiomis GPMĮ nuostatomis, gyventojų pajamų mokesčio permoka yra suprantama kaip gyventojo išlaidos, patirtos dėl per didelės jo paties lėšomis sumokėto ir (ar) mokestį išskaičiuojančio asmens nuo jam išmokamų pajamų išskaičiuoto pajamų mokesčio sumos.
Kai mokestis nuo gyventojo gautų pajamų yra sumokamas ne gyventojo, o kito asmens savomis lėšomis, pajamas gavęs gyventojas nepatiria jokių su mokestine prievole susijusių išlaidų arba patiria mažesnes nei visą mokestinę prievolę įvykdęs savomis lėšomis. Tokiais atvejais gyventojas savomis lėšomis nėra sumokėjęs per didelę mokesčio sumą, taigi jam mokesčio permoka nesusidaro arba susidaro mažesnė.
Atsižvelgiant į tai, mokesčio mokėtojui (gyventojui) MAĮ nustatyta tvarka yra grąžinama ta permokėto pajamų mokesčio suma, kurią jis sumokėjo savomis lėšomis ir (ar) kurią mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiavo nuo jam išmokamos išmokos. Ta mokesčio permokos dalis, kuri susidarė dėl kito asmens savomis lėšomis sumokėto mokesčio, nėra laikoma gyventojo mokesčio permoka (vykdant mokestinę prievolę gyventojo patirtomis išlaidomis), todėl negrąžinama arba ja atitinkamai yra mažinama grąžintina pajamų mokesčio suma.
Tam, kad atsirastų pagrindas laikyti, kad pats gyventojas patyrė su mokestinės prievolės vykdymu susijusias išlaidas, pajamas gavęs gyventojas turėtų už jį sumokėtą pajamų mokesčio sumą, grąžinti darbdaviui (ar kitam mokestį už gyventoją savo lėšomis sumokėjusiam asmeniui). Tokiu atveju gyventojui atsirastų ir teisinis pagrindas reikalauti grąžinti jo permokėtą mokesčio sumą, apskaičiuotą pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, o mokesčio administratoriui – teisinis pagrindas ją grąžinti.
Gyventojas, kompensavęs už jį sumokėtą pajamų mokesčio sumą tą patį mokestinį laikotarpį, kurį šios pajamos gautos, savo metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje šią sumą turėtų deklaruoti kaip išskaičiuotą, o ją kompensavęs kitą mokestinį laikotarpį, turėtų atitinkamai patikslinti VMI pateiktą metinę pajamų mokesčio deklaraciją“, – komentavo VMI Teisės departamento vyresnioji patarėja A. Gaudutytė.
