Lietuvą Dievas saugo, stengiasi apsaugoti mūsų tautą nuo skaudžių kirčių, bet...
Retai vaikštau į mūsų prekybos centrus. Šiandien prie įėjimo į prekybos salę paauglys padavė skrajutę. Žmona tuoj paaiškino, kad tai „Maisto bankas“, nes ji lankosi dažnai ir viską žino.
Prieš daug metų pasiėmę iš vienos labdaringos organizacijos keletą adresų patys nešėme maisto krepšelius. Būsiu atviras, mūsų vizitų nesitikėjo ir mes supratome, kad to maišelio su produktais jiems nereikia.
Dabar dažnai duodu pinigą tam, kuris tiesiog sėdi prie parduotuvės. Gal tai negerai, dauguma tą pinigą pavers į gėrimą.
Kartą įeidamas į parduotuvę įdėjau vienam į ranką pinigą ir sušnabždėjau: „Tau čia mažai kas ką duoda, nes tu vietinis“. Išgirdo, net išsižiojo iš pasitenkinimo. Kol išėjau, jis spėjo jį paversti į gėrimą. Kai „šachtos dega“, laukti nėra kada ir tam net judėjimo negalia netrukdo.
Išeinant iš parduotuvės pamačiau jį su draugu atokiai sėdint ant suoliuko ir išgirdau riktelėjimą: „Į tavo sveikatą, žmogau, ačiū“. Galima smerkti, galima priekaištauti, galima juoktis, bet jo tas nuoširdus ačiū ir sveikatos palinkėjimas lydi visą gyvenimą.
Šį kartą vienintelis mano klausimas buvo, ar tai, ką nuperkame ir paliekame, atitenka tiems, kam tikrai tų produktų reikia. Žmona nuramino, kad šioje akcijoje viskas gerai ir produktus gauna tie, kam reikia.
Tikiu savo žmona ir nelikome abejingi, bet visą kelią namo nedavė ramybės mintis – pasaulis ruošiasi skristi į Marsą, o negali pasirūpinti, kad paprastam žmogui netrūktų duonos kasdienės.
