Kodėl amerikiečiai išsidirbinėja ir prisigalvoja visokių įdomių žodžių, šiukštu vengdami paminėti senatvę? Tai yra jų pasaulėjautos dalis. Lietuviams tai – svetima, lygiai taip pat, kaip kad nuo jaunystės pradėti taupyti pinigus senelių arba globos namams.
Amerika – jaunų ir jaunatviškų žmonių šalis. Didelę šalį palaiko ir pirmyn varo daug pačių energingiausių ir sumaniausių žmonių, tarp kurių taip pat vyksta didžiulė konkurencija, priklausomai nuo darbo srities.
Man kiti papasakoja, kad Lietuvoje dabar irgi tas pats. Gal ir taip. Skirtumas tik toks, kad Lietuvoje konkuruoja 2–3 žmonės, o Amerikoje – 330, dar viską padauginus iš milijono kartų. Darbdaviai amerikiečiai ieško, jeigu ne būtinai jaunų, tai tikrai tik visados trykštančių energija darbuotojų.
Niujorke darbo pasiūlos skelbimuose dažnai minimas agresyvumas kaip pageidautinas ieškomo darbuotojo bruožas. Turi būti toks, kad darbo tikslais nuneštum visus bet kokia kaina. Dėl keliamų didelių reikalavimų tai nėra keista. Juk algas, kartais tikrai fantastiškas, čia gauna pelnytai, dirbant daug, greitai ir gerai. O darbo užkrauna, kiek paveši-nepaveši, be jokių ten „nespėjau arba pavargau“. Yra tokia amerikiečiams baisi frazė, jog neatitiko lūkesčių. Tai reiškia, kad darbo vietą tuojau užims kas nors kitas.
Kai tokios vyraujančios pažiūros, dauguma amerikiečių stačiai kraustosi iš proto, kad tik atrodytų jauniau, ne pagal savo amžių. Vyrai, su retomis išimtimis, sąžiningai dažosi plaukus. Dantis balinasi visi, kas netingi. Ir kas tik išgali, visus dantis „apsivelka“ porcelianu.
Apie moterų norą atrodyti tik jaunai arba labai jaunai, nė nešneku. Priemonių ir paslaugų yra panašiai tiek, kiek išteklių amerikiečių medicinoje. Tad žodžio senas, kalbant apie žmones, šnekoje neišgirsi, lyg būtų keiksmažodis, o gal, kaip karalius – nuogas.
Pats angliškas žodis „seniors“ lietuviškai reiškia vyresniuosius. Tai – žmonės, kuriems, palyginus su kitais, daugiau metų. Lietuvoje dabar įdomiai buvę pensininkai perkrikštyti į senjorus. Net smalsu, ar čia nusimėgdžiota vėl iš anglų kalbos, ar iš taip netoli nuo Lietuvos esančios Ispanijos. Bet juk señor reiškia poną! Kažin, ar daug Lietuvos senjorų gali sau leisti gyventi poniškai?
Amerikoje yra dar toks niuansas, kad žmonės labiau vertina tai, kas nauja, ne kas sena. Ko norėti, jeigu pati valstybė susikūrė vos prieš 200 metų ir ją kasmet dar papildo šimtai tūkstančių atvykėlių, naujakurių.
Amerikiečių įspūdžiai iš Europos tokie: ten viskas taip sena! Negali atsistebėti. Ir kur nesistebės, jeigu Amerikoje nugriauna visa neseniai pastatytus pastatus vien tam, kad vietoje jų pastatytų naujus, atitinkančius kitos verslo bendrovės įvaizdį.
Arba kad išmestų į vos ne dangoraižio dydžio konteinerius dar gerą elektroninę aparatūrą tik tam, kad viską pakeistų naujesne…
Amerikiečių žodyne žodis „senas“ asocijuojasi su nebereikalingu. Net vaikams – amerikoniukams – seni daiktai reiškia tokius, kuriuos reikia kuo greičiau išmesti ir pakeisti naujais. Tvarumo apraiškų, aišku, yra, bet kasdieniniame gyvenime tai – lašas jūroje.
Įdomu, kad Lietuvoje taip pat pradedami minėti nebe seni medžiai, o brandūs (angl. mature). Laimei, lietuviai tebebrangina senus medžius, tebetausoja senus daiktus ir tebepuoselėja iš tėvų paveldėtas tradicijas. Amerikiečiams pati mintis apie tradicijas atsiduoda praeitimi, nes juk visi šalia jų varo tik pirmyn!
Tikrai, Amerikoje mažai kas gali laukti senatvės, nesvarbu, grakščios ar ne. Ją įsivaizduoja tik kaip sukauptų lėšų leidimą svetimų žmonių tarpe, globojamam slaugių. Juk gyvenimai nugyventi, visiškai nesiekiant sukurti šeimas ir užauginti vaikų. Aišku, žmonių yra visokių, bet tokia didžioji dauguma.
Vaikų susilaukti ankstyvoje jaunystėje – vos ne nesusipratimas. O pradėjus dirbti labai geruose darbuose, jau nebesinori paaukoti susikurtų gyvenimo patogumų ir bent dalelės laisvės netgi savo pačių vaikų labui. Jeigu ir sukuria šeimas, retai kuris turi bent mažiausios vilties, kad senatvėje jį prižiūrės vaikai. Neseniai užtikau viename straipsnyje paminėtus statistikos duomenis. Pasirodo, JAV bent vienas iš keturių yra visiškai nutolę nuo tėvo arba motinos. Lietuvos žmonėms linkiu to niekados nepatirti.
Kai norisi pakelti ūpą arba šiaip paįvairinti kasdienybę, visada internete paskaitau amerikiečių ir lietuvių komentarų po straipsniais. Tiesiog neįmanoma nenusišypsoti!
Vienas Lietuvos skaitytojas taip yra parašęs savo nuomonę: „Nekenčiu žodžio „amžėjimas!“ Skubu nuraminti, kad dėl to nė neverta gadintis nervų, nes tokio žodžio lietuvių kalboje nėra ir nereikia. Lietuvių šnekoje yra aibė istoriškai susiklosčiusių išsireiškimų, kurie kuo puikiausiai nusako gyvenimo tarpsnį, delikačiai kalbant, po antrosios jaunystės.
Angliškas žodis „aging“ paprasčiausiai reiškia, kad žmogui daugėja metų, su amžiumi tampa vyresniu. Palyginus Lietuvos ir Amerikos visuomenes, yra daug ir didelių skirtumų, todėl nereikia nieko dirbtinai pritempinėti.
