Žinoma, aš šaržuoju. Darbas mano puikus, labai patinka (valstybinėje įstaigoje), tik atlyginimas, lyginant su auklės, juokingas!
Aišku, nieko nesakau, darbas rūpintis vaiku, jį lavinti ir prižiūrėti nėra lengvas. Didelė atsakomybė auginti mažą žmogų. Bet atsakomybės pilna kiekviename darbe, kiekvienoje profesijoje. Mano darbe – taip pat.
Liūdna, bet už savo atlyginimą auklės savo pačios vaikui nusamdyti negalėčiau. Net ir pusei dienos... Paradoksalu, bet už savo atlyginimą auklės savo vaikams negalėtų nusisamdyti ir pati auklė...
Šis skelbimas mane privertė susimąstyti... Kokį darbą reikia dirbti, kad galėtum savo vaikui nusamdyti auklę?
Aš auginu du vaikus. Leidžiu juos į valstybinį darželį. Ir viskas su tuo būtų gerai, jei vaikai nesirgtų. Tuo metu vyras arba aš turime imti nedarbingumą. Auklės negalim sau leisti nusisamdyti net ir toms kelioms dienoms ligos atveju.
Jei mes su vyru nedarbingumo imti negalime (patys žinote, kokie neretai būna nesupratingi darbdaviai), mėtom vaikus kaip karštas bulves – tai seneliams, tai sesėms, tai dukterėčioms pažiūrėti. Net ir kaimynų prašome. Kartą net mano teta visą dieną vaikus mašinoje vežiojosi reikalus tvarkydama.
Tai mums dar pasisekė, kad turim miestelyje giminių. O draugė gyvena Vilniuje visiškai viena, kaimynams vaiko nepaliksi, visi ten svetimi. Čia dar ir auklės brangesnės.
Liūdna, bet ką daugiau tėvams daryti? Taip auga šių laikų vaikai, gyvenantys vidutines pajamas turinčiose šeimose.
Bet, sakykit, ar taip turėtų būti? Vyras galvoja važiuoti kurį laiką dirbti į užsienį, kad galėtume auginti vaikus taip, kaip norėtume. Kad savo vaikui galėtume leisti tai, ko jis yra vertas.
