Prieš kelerius metus su pavydu žvelgiau į užsienyje gyvenančių draugų nuotraukas iš jų apsilankymų vietos šviesų festivaliuose. Po kurio laiko ir Lietuvoje pamažu pradėjo kurtis vienas už kitą įspūdingesni parkai su šviečiančiomis skulptūromis.
Šią žiemą mums pavyko apsilankyti net keturiuose šviesų parkuose. Galiu pasakyti, kad tamsiuoju metų laiku tokios vietos yra labai maloni pramoga. Temsta anksti, lauke būti darosi nejauku. Todėl įvairiausiomis temomis nušviesti parkai yra tikras džiaugsmas ne tik mažiems, bet ir dideliems.
Aplankyti parkai jau užsidarė. Tačiau kitąmet, tikiuosi, bus naujų, dar įdomesnių. Ir galbūt mano apžvalga padės susidaryti įspūdį, ko tokiuose parkuose tikėtis ir kur verta apsilankyti, ir kodėl.
Pats pirmas parkas, kurį aplankėme dar žiemos pradžioje, buvo VU Botanikos sodą nušvietusi „Alisos stebuklų šalyje“ pasaka. Šviečiantys kortų nameliai, arbatinukai, katinai, labirintai, pilis...
Teritorija išties didelė. Užtrukome lygiai valandą, kol visą teritoriją apėjome, visas skulptūras apžiūrėjome, ištyrinėjome, nusifotografavome.
Parko privalumas – didelė automobilių stovėjimo aikštelė. Parką aplankėme paauglės dukros gimtadienio išvakarėse. Liko patenkinta ir sukaktuvininkė, ir mažasis darželinukas brolis.
Tiesa, pastarąjį labai domino Kalnų parke šviečiantys „Pilių karai“. Todėl panorome vieną žiemos savaitgalį skirti ir apsilankymui ten.
Šiek tiek dvejojome, ar šviečiančios skulptūros su Vilniaus istorija sudomins mažąjį. Galiu pasakyti, kad dvejojome be reikalo. Į istorinį pasakojimą visa šeima įsitraukė labai greitai. O informacinės lentelės padėjo nepamesti miesto legendomis ir istoriniais įvykiais paremto interaktyvaus pasakojimo apie Lietuvos praeitį.
Didžiulės šviečiančios pilys, patrankų salvės, kovos trimitai, dangų skrodžiančios strėlės, pilies menėje įkurdintas didingas sostas, besikūrenantis tikras laužas išties padėjo nukeliauti laiku į istorinę praeitį, daugiau sužinoti apieKreivąją ir Aukštutinę pilis, jų šturmą, dėl sosto vykusias nuožmias kovas.
Visą parką apeiti užtrukome taip pat apie valandą. Parko privalumas tas, kad jis miesto centre, todėl nereikia net savo transporto priemonės norint jį pasiekti. Galima vykti ir viešuoju transportu.
Dar vienas mūsų aplankytas šviesų takas – Vingio parką nušvietusi „Džiunglių knyga“. Šis parkas iš kitų išsiskyrė savo skulptūromis, kurios ne tik švietė, bet netgi buvo padengtos kailiuku. Todėl atrodė išties tikroviškai! O kai kurios gėlės buvo dar netgi ir judančios!
Daugiau nei pusantro kilometro skulptūromis nusėtas takas buvo ne tik apšviestas, bet ir įgarsintas įvairiausių gyvūnų garsais. Staugiantys vilkai, kurkiančios varlės, čiulbantys paukščiai, riaumojantys tigrai, panteros ir lokiai.
Sekti istoriją apie džiunglėse laukinių žvėrių augintą berniuką Mauglį buvo patogu ne tik pėstute, bet ir su paspirtukais (tuo metu, kai lankėmės, kaip tik buvo atodrėkis), nes skulptūros išdėstytos palei asfaltuotus ir nuvalytus Vingio parko takelius. Jokių kalnų ir pakalnių, miško takelių. Todėl vaikščioti tokiame parke privalumas tiems, kas sunkiai pakelia ilgus atstumus, ar yra su vežimėliu.
Rumšiškėse įsikūręs šviesos skulptūrų parkas buvo pirmasis, kurį mes aplankėme prieš kelerius metus. Todėl buvo labai smalsu sugrįžti čia ir pamatyti naują šviesos ir žibintų sukurtą pasaką „Mėnulio takais“.
Lietuvos liaudies buities muziejaus pašonėje įsikūrė ryškiausi lietuviškos kultūros įkvėpti personažai. Buvo įdomu prisiminti ir pažinti paslaptingus miško gyventojus, laumes ir kitas mitologines būtybes, tarp jų ir savo raguose mėnulį nešantį elnią devyniaragį.
Labai gaila, kad nespėjome aplankyti Pakruojo žibintų festivalio ir „Kakės Makės“ šviečiančio parko. Tačiau gal jų aplankyti daugiau pavyks kitąmet!
