„Kad dabar visi Lietuvoje taip rašo“, – tikriausiai man atkirstų. Bet, palaukit, o kaip Jus išmokė mokykloje lietuvių kalbos mokytojos? Tikrai teisingai, nes joms galvoje taip dar nepasimaišė, kad pradėtų mėgdžioti anglų kalbos sintaksę.
Lietuviams nuo seno būdinga, kalbant pašmaikštauti. Bet ar dėl šito reikia pulti kiekvieną perkeltinės kalbos žodį, sakinį, rašyti kabutėse? Tame ir glūdi visas cinkas, kad tokie išsireiškimai, fraziologizmai, mintyse taip maloniai trumpam ir nejučiomis pakylėja, atpalaiduoja, pralinksmina.
Mano giminės iš Panevėžio, oi, kaip jie kalbėdavosi tarpusavyje! Klausydavausi, taip iki galo ir nesuprasdama, ar čia jie juokais, ar rimtai šneka. Jie gal ne tiek bandydavo pajuokauti, kiek giliai viduje niekados nepasiduodavo, net ir tada, kai būdavo tikrai labai sunku.
Ne, ne madingas iššūkis, o tiesiog sunku. Mano tėvas neišsidirbinėdamas, retai, kada tekalbėdavo. Atsimenu, kad tie mano mintinai išmokti jo juokeliai tada buvo įgrysę iki gyvo kaulo. Jau taip norėdavosi, kad jis kalbėtų tiesiog paprastai, rimtai! Iš kitos pusės, tuose vaizdinguose išsireiškimuose juk slypi (ne slepiasi!) klodų klodai senosios lietuvių kalbos išminties ir giliai juntamų pasaulio ryšių.
Dabar, gi, džiaugiuosi, kad moku angliškai, antraip dalies Lietuvos internetinės spaudos iki galo taip ir nesuprasčiau. Klausykit, o ką daryti tiems, kuriems ta anglų kalba – kaip šuniui penkta koja? Tokia nematoma žmonių sąmonės okupacija. Nebe priverstinė, kūniška, o mąstysenos, plius dar, su kokiu noru į jos glėbį! Kaip gražiai anas pakalbėjo per You Tube’, Tik Tok’! Kokie jie geri ir įdomūs! Jau tiek, kad net kabutes anglakalbiai už lietuvius gražiau rašo? O juk Lietuvoje lietuviai jas per amžius, kuo ramiausiai rašydavo taip: pirmąsias apačioje ir antrąsias viršuje.
Kalba atskleidžia kiekvieno iš mūsų požiūrį į pasaulį. Seniau, kai Lietuvoje išvis nebuvo galima kalbėti, ką galvoji, tai dabar, atvirkščiai, galima, net prieš tai, nelabai pagalvojus apie pasekmes. Taip ir su tomis angliškomis kabutėmis lietuvių kalboje. Kažkam kažkada taip prilipo kokios nors, atsiprašau, vidutinybės, su dviem abiejų rankų pirštukais parodytos kabutės ore, taip ir užsikabino.
Atsiprašiusi paminėjau vidutinybę, nes kažin, ar daug kas Lietuvoje skaito profesionalių žurnalistų straipsnių, tikrų rašytojų knygų, arba seka išprususių žmonių parengtas laidas. Galiausiai, jeigu ir papuolė pasižiūrėti, ką nors labai eilinio, tai pamatei ir užtrenkei duris, o ne atsiklaupei prieš juos, kaip stabus. Taip, tos nelemtos kabutės su užlenktais pirštukais, kaip maras nuo vienų durų-prie kitų. Žiūrėk, jau ir tikri kalbos kultūros atstovai nė nemirktelėję kasdien pila tas angliškas kabutes antraštėse ir tekstuose. Bet gal būtų įdomu, kam konkrečiai tuom daroma loska (mano senelių ir tėvų žodis)?
1986–1998 m. Niujorke buvo leidžiamas satyrinis žurnalas, pavadintas „Šnipu“. Jame būdavo negailestingai išjuokiami Amerikos žurnalistai, televizijos pranešėjai, taip pat tyčiojamasi iš amerikiečių aukštuomenės ydų.
Viename straipsnyje du pagrindiniai žurnalo redaktoriai pirmą kartą paminėjo kažkieno gestais (ne kūno kalba!) ore suvaidintas kabutes. Amerikoje toks pasimaivymas žmonėse išplito apie 1980-uosius.
1979 m. rodytame populiariame televizijos laidų cikle aktoriai nuolat rodydavo tokias kabutes išjuokdami Amerikos įžymybes. Štai kieno tradicijas šiais laikais taip uoliai puoselėja kai kurie lietuviai.
Kai kada nors Jums vėl kils noras parašyti abejas kabutes viršuje, didžiulis prašymas mintimis sugrįžti į kokią penktą klasę ir sąžiningai sau atsakyti į klausimą, ar šitaip Jus tada išmokė lietuvių kalbos mokytoja?
O tas rankų iškėlimas su užlenktais pirštais suvaidinant kabutes, – tai tik pigus tų pačių amerikiečių triukas. Taip jie perspėja klausytojus, kad tie spėtų užsiklijuoti šypseną nuo ausies iki ausies ir ne skaniai, o itin dirbtinai, nusikvatoti. Brr, kaip baisu, ir kaip visai ne pakeliui lietuviams ir Lietuvėlei.
Kabučių rašymo lietuvių kalboje taisykles atsiuntė dr. Anželika Gaidienė, Lietuvių kalbos instituto bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė:
Lietuvių liaudies pasakas su taisyklingai parašytomis kabutėmis atrinko (ne pasidalijo arba pasidalino!) Sonata Grėbliūnaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadybininkė:
