Vienoms kliūna dėl pasirinkto aprangos stiliaus, kitos apkalbų liūne permirksta dėl to, kad atėjo į TOKĮ renginį be liemenėlės, su netinkamo kirpimo ar medžiagos sijonu.
Po šio savaitgalio didžiausią kritikos ir žeminimo laviną teko atlaikyti puikioms ir mano labai mylimoms atlikėjoms – Justei Arlauskaitei-Jazzu ir Ievai Zasimauskaitei.
Ievutę seku ir jos socialiniame tinkle. Mačiau, kaip ji tą vakarą prieš renginį džiaugėsi, ruošdamasi, kiek daug teigiamų ir šiltų emocijų sklido iš jos.
Tikrai matėsi, kaip Ieva nekantravo apsilankyti. Puikiai ją suprantu, nes vaikučių susilaukusioms mamoms bet koks išėjimas net ir į parduotuvę gali padovanoti tiek teigiamų emocijų, kiek kitam nesuteiks ir nuostabiausias kelias dienas trunkantis festivalis.
Net ir menkiausias išėjimas į žmones yra galimybė išsivaduoti iš to priplojusio buities burbulo, pabendrauti su draugais, įkvėpti laisvės oro.
Ir kai socialiniame tinkle pradėjo piltis komentarai dėl atlikėjų suknelių kirpimo, išvaizdos, iškart pagalvojau: „Ne, prašau, nereikia! Sustokit, liaukitės žeminti ir gėdinti moteris, kurios tik atėjo gerai praleisti laiką, o ne dalyvauti grožio konkurse!“
Bet ką vietoje to gavo? Įžeidimus, patyčias, pajuoką. Dar netgi nuostabą, ko čia pyksta už kritiką, juk jei jau eina į viešumą, tai ir kritikai turi būt pasiruošę.
Su „body shaming'u“ (kūno gėdinimu) pirmąkart susidūriau dar paauglystėje. Kai dauguma klasės mergaičių jau turėjo didesnę krūtinę ir nešiojo liemenėlę, o aš vis dar buvau, klasiokų žodžiais tariant, „lenta“.
Todėl visą gyvenimą dėl to kompleksavau ir pavydėjau didesnę krūtinę turinčioms merginoms ir moterims. O, pasirodo, kad patyčių sulaukia ne tik mažas krūtines turinčios merginos, moterys. Pasauli, į kokią bedugnę tu ritiesi!
Skaitydama tuos išjuokiančius ir smerkiančius (daugiausiai moterų) komentarus baisėjausi, kokios negailestingos viena kitai gali būti moterys. Ir tokias pamazgas pylė netgi žinomos, įtakingos, užimančios aukštas pareigas moterys.
Pas mus tiek patyčių... Po to linguojam galvas, kad pogimdyminės depresijos palaužtos mamos su vaikais upėje skandinasi. Kad vaikai vieni kitus žemina darželyje. Kad mobingas gajus net ir tarp tokių prestižinių profesijų, kaip medikai.
Vyrui ir sakau, kodėl taip yra? Vyras mano gana santūrus. Bet šįkart rėžė tiesiai šviesiai ir atvėrė man akis: „Žmonės vieni kitiems juk pavydi, dėl to ir bando menkinti, žeminti kitą. Nes to patys neturi. Arba kaip tik turi, bet negali su tuo susitaikyti.“
Dar vienas labai liūdnas dalykas, kad nuo tų įžeidinėjančių moterų neatsiliko ir jas pačias žeminti bei išjuokti suskubusios (nors ir atlikėjas gynusios) moterys.
Šioje istorijoje pribloškė ne tik svetimą kūną komentuojančių ir vertinančių kitų moterų grubumas, bet ir jas pačias pasmerkusių ir įžeidinėti pradėjusių teisuolių elgesys. Dėl to buvo gėda ir apmaudu labiausiai.
Manau, kad apskritai lietuviams vertėtų pamiršti aptarinėti pažįstamų ar nepažįstamų žmonių išvaizdą tiek prie šventinio šeimos ar draugų stalo, tiek virtualioje erdvėje. Nesvarbu, kurią pusę palaikote, žeminti ir įžeidinėti kitą tik dėl to, kad jis neatitinka jūsų įsivaizduojamų vertybių, yra nepriimtina. Toks elgesys daug pasako apie mus pačius.
