Nors teoriškai jūros gėrybės ne mėsa, tad pasninko principams neprieštarauja, nors pagal tradicijas tokių valgių ant Kūčių stalo turbūt nematydavo net ir mūsų protėviai didikai. O ką jau kalbėti apie paprastus valstiečius.
Žmonės per Kūčias jau leidžia sau valgyti ir gyvūninės kilmės, ir netgi mėsiškus produktus...
Per Kūčias žmonės dabar ir vieno kąsnio sumuštinius su sviestu valgo, ir su pelėsiniu sūriu, ir salotas su kiaušiniu, majonezu. Dar netgi ginčijosi viena kolegė, kas čia tokio, kas čia blogo, majonezas juk veganiškas iš anakardžių riešutų...
Ne tame esmė. Pamačiusi, kokios Kūčios žmonių namuose būna šiais laikais, mano močiutė būtų nualpusi turbūt. Nelabai suprantu, kodėl vieną dieną metuose žmonės negali pasilaikyti pasninko ir apsieiti be tokio maisto vos vieną vakarą. Juk jį valgome kasdien.
Kodėl negalime nors vieną dieną atsitraukti nuo savo kasdienybės, kodėl negalime tarsi pažvelgti į viską iš šalies, įvertinti, ką turime.
Skirtingai nei mano, ir turbūt daugelio, močiutės, mes gyvename dideliame pritekliuje. Gyvename laikais, kai pamirštame savo tradicijas, jau iškeliavusių mylimų šeimos narių gyvenimo istorijas ir netgi jų pačių vardus... Bet nejau mums nieko nebereiškia mūsų giminės šaknys, mūsų praeitis, tie tūkstančiai protėvių, gyvenančių mumyse?
Pastebiu, kad Kūčios ir Kalėdos dabar kai kam tik kelia džiugesį dėl šauniai sukritusių laisvadienių ir puikios progos išvykti ilgesnių atostogų į saulėtą Tailandą...
Bet, tikiuosi, kad bent jau mano šeimoje nei vaikai, nei anūkai nepamirš manęs, mano ruoštų valgių, kuriuos iš kartos į kartą man perdavė mano mama, močiutė, o šioms – jų mamos ir močiutės. Nepamirš savo istorijos ir to, kas jie yra.
