Pastaroji tapo netikėtu siurprizu turbūt visiems dėl savo unikalios pasakiškų rūmų idėjos. Šviečiančia karalyste paverstos žaliaskarės prieigos tapo tikru atradimu daugeliui tautiečių.
Jau žinau ir aš pati, kad tikrai vieną gruodžio savaitgalį būtinai aplankysiu Širvintas būtent dėl tokios nuostabios kalėdinės eglės išpildymo idėjos. Išties reikia žemai nusilenkti šią idėją kūrusiems ir išpildžiusiems! Miestas šiais metasi tikrai taps traukos centru ir sulauks didžiulio turistų antplūdžio.
Na, o antroji mane šiemet nustebinusi eglė, tai pagrindinė šalies žaliaskarė, kuri įžiebta šį penktadienį Vilniaus Katedros aikštėje. Turiu prisipažinti – aš prie jos apsilankiau dar prieš didįjį įžiebimą.
Labai apsidžiaugiau, kai išgirdau, kad šiemet po 14 metų (!) pagaliau bus tikra gyva eglė. Ne šakos, ne metalinis karkasas. Tikra eglė išties labai gražu!
Bet į Katedros aikštę atėjus toks liūdnas jausmas apėmė, lyg lankyčiausi kokiuose Gariūnuose. Nieko neturiu prieš Gariūnus. Ten irgi karts nuo karto apsilankau. Bet tos milžiniškos dėžės po egle ir prekybininkų kioskeliai man visiškai nepriminė jaukaus kalėdinio miestelio. Suprantu, prekyba turi būti, turistų apsilanko daug, reikia ir to karšto vyno, ir spurgelių ar meduolių.
Bet, nepykit ant manęs labai tie, kas eglę kūrėt, bet pasakysiu. Nesinori blogo žodžio, kuris žeistų. Nes pati eglė išties nuostabi. Bet atrodo, kad žaliaskarė kasmet vis traukiasi, o prekybininkų kioskeliai plečiasi. Norėtųsi daugiau to šventiškumo, ne komercijos akcento.
Gražių švenčių visiems!
