Ir šios išties dramatiškos istorijos sąlygotai – dabar jau vis ima kursuoti įvairialypiai kalbėjimai, kuriuos trimituoja įvairūs valdininkai, bei atskiri socialiniai darbuotojai.
Tad manoji šio teksto intencija ir esti užpildyti tos loginės socialinių darbuotojų darbo sekos spragą, o ne vien tik guostis, kokie mes visgi, tie socialiniai darbuotojai, nelaimingi ir nuskriausti. Mat visi iki šiol kažką viešai bandę kontempliuoti kolegos net neišreiškė bent jau apgailestavimo dėl taip skausmingai susiklosčiusios istorijos. Tik bandė sau iššaukti aplinkinių gailesčio.
O aš, visgi, išreikšiu tą gilų apgailestavimą dėl taip skausmingai susiklosčiusios situacijos ir aptarti tuo pačiu visus tuos apverktinus kolegų argumentus, kuriais vis bandoma pateisinti galimą neveiklumą.
Ir, pirmiausiai, aš gal pradėsiu nuo tų, kurie kažkodėl jaučiasi įgalinti kalbėti visų socialinių darbuotojų vardu ir postringauti, jog jei socialinis darbuotojas esti neįleidžiamas į sunkumus patiriančios šeimos būstą, tai jam belieka tiktai melsti geriausio? Bet ar išties? Ir šiame kontekste aš jiems ir kitiems noriu parašyti ir pasmalsausiu tuo pačiu metu, kam jiems toks darbas, jei stokoja absoliučiai vaizduotės?
Mat aš, dirbdamas su analogiškomis šeimomis ir iškilus tokio pobūdžio dilemai, niekuomet nesibodėdavau ir drąsiai į talką pasitelkdavau ir bendruomenės policijos pareigūnę, ir tų bendrų pastangų pagalba į būstą neįleidimo problemos tapdavo negajos. Ir apskritai, aš šiame kontekste dar geidaučiau paklausti, jei kažkas tai kažko tai neįsileido, tai kodėl tai tampa nuosprendžiu trečiajam asmeniui ir dar mažiausiai kažkuo dėtam?
Jei socialinio darbuotojo šeima neįsileido, tai kaip ir pagalbos misija baigta ir atiduota likimo valiai? Ale baikit! O kur dar ta pigaus popso stiliaus dainos dalis apie darbo daug? Bet čia, vėlgi, jei kažkam tai darbo atrodo per daug, tai ar tiesiog derėtų jo neatlikinėti, ar geriau jau sau susirasti darbo pastato duris? O Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vadovės laikysena...
O kur dar viceministrės viešas išsireiškimas, kad jokia reforma neapsaugos nuo nelaimės ir čia, matyt, jog sunku man būtų pasiginčyti ir visų geriausiai jai būtų tik priminti, jog tai ne šiaip šeima, o šeima, kuriai buvo teikiamos ir socialinės paslaugos, kad tokio pobūdžio nelaimė ir neįvyktų.
Todėl, man regis, jog čia esmės painioti irgi nederėtų, nes netikėtumo faktoriaus čia gi nebuvo, o atvirkščiai – nelaimė galėjo būti numanoma.
Ir jei apibendrinus, tai man, kaip socialiniam darbuotojui, kuris tiesiogiai esti prisilietęs prie darbo su rizikos grupės šeimomis labiau nei akivaizdu, kad to buvo galima išvengti, jei nebūtų į viską žvelgiama per formalumo prizmę ir nesigailint pirmiausiai savęs, dėl darbo krūvio – finansinio atlygio ir panašių momentų, nes čia svarbu ne aš ir mano, o empatinė dedamoji.
Pabaigai, labai geidauju atsiprašyti visų, jei juos užgavo mano tiesmukumas, tačiau niekuomet ir nieko aš nedariau nei dėl bandos, nei dėl mados...
