Vis guosdavosi, kad jam vieniša, ilgu, nuobodu, nėra su kuo pasikalbėti, todėl jam reikia draugės.
Draugė netrukus pasirodė jo padangėje. Mano seneliui 77-eri, jo naujajai meilei – 60.
Jūs man pasakykit, ką gali veikti moteris, kuri yra pačiame jėgų žydėjime, su tokiu senoliu?
Knygas skaityti? Televizorių žiūrėti? Bulves skusti?
Nežiūrėtume į tuos santykius rimtai, jei ne senelio kalbos. Tai mums kelia nerimą. Ką net nerimą – šiurpą. Užsisvajojo jis jau net apie vestuves, pareiškimus abu ruošiasi nešti. Atsivesti žada savo pačią į mūsų giminės namus, kurs čia šeimyninę laimę.
Nežinau, kaip jie ten bendrauja, ką veikia, nes kai ji ateina pas jį į svečius, išveja visus iš namų – vaikus, anūkus... Visus iki vieno, jei tuo metu yra pas jį svečiuose.
Tikrai, žinokit, baisu, tam mūsų seneliui „jaunamartė“ visai susuko protą. Nes mes įtariam, kad ta moteris turi blogų kėslų. Manom, kad jai rūpi visai ne mūsų senelis, o jo turtas ir testamentas.
Santuokos atveju pusė senelio turto juk atitektų jai, jos vaikams. O kaip mes, jo vaikai, anūkai? Ar taip būtų sąžininga?
Senelis pyksta, kad mes juo nesirūpinam, todėl juo pasirūpins jo naujoji žmona. Tačiau tai nėra tiesa, mes jį lankom kiekvieną dieną, atvežam šilto maisto, skalbiam drabužius, maudom, rengiam. Jam belieka tik gerai jaustis ir visus mus džiuginti savo buvimu.
Bet, matyt, seneliui ant senatvės užsireikė jaunos moters... Tebūnie, tegu jie sau būna, jei tik jiems gerai. Bet kam „ženytis“? Kam tą šeimos turtą svetimiems dovanoti, dėl palikimo visiems draskytis?
Nebežinom, ką ir bedaryti, kraustomės visi iš proto. Neišvarysi juk tos moters iš namų. Bet ir nesinori, kad senelį taip mulkintų. Po to į giminės namus nei užeit nebegalėsi, gyvens ten svetimi žmonės.
Galbūt kam nors buvo panaši situacija, kaip viską sprendėte? Norisi, kad ir senelis liktų laimingas, ir giminė nenuskriausta.
