„Žuvo mano kolega Saulius, su kuriuo man kartu yra tekę dirbti Trakų rajono policijos komisariate. Nuostabus žmogus, taktiškas, tolerantiškas, išlaikytas, aštraus proto ir labai teisingas. Pražudė jį Rūdiškėse pacukai su BMW, bet apie tai jau parašė visi didžiausi šalies žiniasklaidos portalai. O mums garaže teliko konstatuoti faktą – policija prisireformavo. Bet apie viską iš eilės.
Visais laikais, kai policijoje būdavo sunku – trūkdavo lėšų, pareigūnų, reikėdavo kamšyti skyles, ar kažkas panašaus, visada būdavo taupoma Kelių policijos ir eismo priežiūros sąskaita, nes sumenkusi eismo kontrolė paprastai rezultatus duoda ne iš karto, o avaringumas, tai toks įdomus reiškinys – inertiškas ir pasekmes pajuntame tik po kurio laiko. Bet taip žaidžiant ilgainiui visada prisižaidžiama.
Kada naikino rajonuose kelių policijos padalinius – tai buvo pirmoji tuometinių reformatų klaida. Aš tada dirbau Trakų rajono kelių policijos viršininku ir sakiau, kad tik laiko klausimas, kada tai visiems mums atsirūgs. Sakiau tai ne todėl, kad pergyvenau dėl savo pareigybės, nes jaučiau, kad be darbo neliksiu. Vėliau buvo žengtas antras žingsnis – sukurtos apskritys, kurios viską sprendžia ir eismo priežiūra sukoncentruota apskrityse.
Nereikėjo ilgai laukti ir visiems, kurie neangažuoti, tapo aišku, kad iš apskrities centro į kiekvieną rajono bažnytkaimį policija neprivažinės, o rajono pajėgos liko visiškai apgailėtinos. Bet ir tai dar buvo ne pabaiga.
Šiandien tokio Trakų rajono reagavimo skyriaus pareigūnai, kurie šiaip turėtų reaguoti į apskritai visus Trakų rajone daromus teisės pažeidimus, o ne tik susijusius su eismo priežiūra, ženklią dalį laiko priversti praleisti sostinėje, nes pajėgas apskrityje valdantys jau nebe visada pajėgia turimomis pajėgomis Vilniuje užkamšyti skylių. Nebelieka kam reaguoti.
Rajonas pusei nakties, o kartai ir ilgiau, lieka apskritai tuščias. Jūs supratote teisingai. Būna periodų, kai visame rajone nebūna nei vieno tuo metu dirbančio policininko.
Dabar planuojamas dar vienas policijos stambinimas – vietoje šiandien esančių dešimties apskričių bus penkios apygardos. Kur jau jiems ten iki kažkokių Rūdiškių. Jie net nežino, kur tai yra. Jau nekalbant apie tai, kad iš kur jiems žinoti, jog pvz. Trakų rajone yra du miesteliai. Tai Rūdiškės ir Lentvaris – „ramybe“ menkai nusileidžiantys Naujininkams su Savanoriais Vilniuje kartu sudėjus.
Norint, kad ten vyrautų bent sąlyginė tvarka, 24/7 režimu ten turi maltis po ekipažą. Na, gerai, velniai nematė, prevencijos tikslais tas ekipažas iš Rūdiškių dar gali kartą kitą nuvažiuoti į Onuškį ar Grendavę, bet ir vėl grįžti atgal. Bet tai žinau aš. Tai žino tie, kurie pažįsta Trakų rajoną. Tai žinojo ir Saulius...
Bet grįžkime prie reformų. Mums rimtais veidais aiškinama, kad įsteigus penkias gubernijas žmonės nenukentės ir visą kvalifikuotą pagalbą jie gaus laiku. Nenoriu pasirodyti ciniku, bet, panašu, kad jie jau laiku jos negavo.
Jei tikėti tuo, apie ką kalba Rūdiškių gyventojai, o aš ir ten turiu savo informacijos šaltinių, tai „berazūmiai“ su BMW po miestelį pirmyn-atgal nebaudžiami skrajojo visą naktį. Bet juk iki nelaimės tai tebuvo tik C kategorijos įvykis už beveik penkiasdešimties kilometrų nuo Vilniaus. Kas reaguos?
Fotomenininkais paversti dar keli likę apskrities kelių policininkai? Baikit, ponai, atsipeikėkite. Šiandien aštuoniasdešimt procentų visų šalyje užfiksuotų kelių eismo taisyklių pažeidimų – tai fotonuotraukos.
Mes jau pripratome prie to ir nebematome nieko blogo, kad vyras baudžiamas už žmoną, tėvas už sūnų, o kas dar kartą bus nubaustas už nuolat pažeidinėjantį „UAB'o“ savininką, jis pats ir nusprendžia.
Apie kažkokius nuobaudos individualizavimo principus ir jos auklėjamą poveikį net dėstytojas teisės srities studentams be šypsenos jau nebegali pasakoti. Ir apskritai, apie ką kalba? Kokia nuobauda? Seniausiai tai jau nebe nuobauda, o tik rinkliava, kurią moka tik tas, kuris per kvailas, kad išsisuktų.
Dabar apie dar vieną svarbų aspektą – avaringumą. Labai populiaru varyti ant to, kad keliai blogi, niekas jų neremontuoja, infrastruktūra sena, kelio ženklai apmusiję, ženklinimas nusitrynęs ir taip toliau.
Avaringumas nuo to ir priklauso. Teisingai. Priklauso. O, bet, tačiau... Nei keliai, nei infrastruktūra nepasidarė blogi akimirksniu. Tai labai ilgas procesas. Būna, kad rajoniniai keliai neremontuojami dešimtmečiais, bet visą šį laiką avaringumas mažėjo, po to stabilizavosi, o dar po to – staiga šovė į viršų. Šiemet mes turime kažkur apie trisdešimt procentų daugiau žuvusių keliuose nei pernai per tą patį laikotarpį. Tai kas čia tokio staiga nutiko?
Jūs rimtai manote, kad čia dėl kelių būklės? Ne. Čia pasijuto visos reformų eismo priežiūros srityje pasekmės, „atsibudo“ tas inertiškas reiškinys, apie kurį aš rašiau šio teksto pradžioje – efektyvios eismo kontrolės trūkumas, viską paliekant tik „fotosesijoms“. Prisipažinkime – prisireformavome.
Ir pabaigai. Aš žinau, kas dabar bus. Pakazūchos tikslais į Rūdiškes bus mestos neproporcingos policijos pajėgos, kokią savaitė Rūdiškės bus siaubiamos, po to viskas aprims, nusistovės ir vėl bus viskas kaip buvę. Juk tai nieko naujo. Taip būna kiekvieną kartą po to, kai kas nors atsitinka. Net ir čia mes per primityvūs, kad sugalvotume kažką naujo, originalaus.
Ai ir dar. Kai kitą kartą viešoje erdvėje bus bandoma raminti tautą, kad po eilinių reformų policijoje visuomenė nieko nepajus ir mažuose miesteliuose žmonės gali jaustis saugūs, prisiminkite šią ar bet kurią kitą panašią nelaimę, kurios, kažkodėl, paprastai įvyksta rajonų pakraščiuose įsikūrusiuose kaimuose, mažuose miesteliuose, kur „gyvą“ policininką paskutinį kartą žmonės matė prieš trejus metus, kai reikėjo kažkam nukabinti daržinėje vietinį pijoką“, – apgailestavo pareigūnas V. Giršvildas.
