Laukiu prie gydytojos kabineto, apsidairiau ir pakraupau: visi tokie laukiantieji, kaip ir aš, nesvarbu, suaugę ar vaikai, įsitaisę ant kietasuolių ir... įnikę į mobiliuosius telefonus. Visi!
Štai išeina iš gretimo (oftalmologijos) kabineto sesutė, pakviečia vardu pacientą, mokyklinio amžiaus vaiką.
Šis išgirsta, pasikelia nuo kėdės, o jo motinėlė vis dar naršo, neturi kada pakilti, – ir vaikas, ir sesutė kantriai laukia. Galiausiai, pati sau šyptelėjusi, mamytė paspaudžia išjungimo mygtuką ir nukėblina su vaiku į kabinetą.
Ten, matyt, sulašino vaikui vyzdžius plečiančių vaistukų, nes greitai ta pati moteris su vaiku išėjo į koridorių laukti toliau. Ir vėl – vaikas jau negali į telefoną žiūrėti (matyt, gydytoja uždraudė), o motinėlė iškart išsitraukė savo mylimiausią žaislą. Ir šypsosi toliau...
Kitoje koridoriaus pusėje – dar viena motina su ikimokyklinuku. Jiedu laukia pas LOR specialistą. Ir motina, ir mažas jos sūnelis sukišę nosis į telefonus. Vaikas žaidžia žaidimą, o motinėlė nardo savo „pievose“.
Laukdama, kol gydytoja pakvies mane, stebėjau šią moterį gal pusę valandos – per tą laiką ji nė karto, nė sekundei neskyrė dėmesio SAVO vaikui. Nors šis ir kosėjo stipriai, ir nosis be perstojo varvėjo. Nusibraukia mažylis snarglį rankove ir telefoną maigo (žaidžia) toliau.
Ir taip – visas poliklinikos koridorius. Visi – telefonuose. Atrodo, kad kažkas baisaus atsitiks, jei nespės perskaityti ką tik įkeltos naujienos ar peržiūrėti kvailiams skirto naujo komiško įrašo.
Nesakau, kad taip elgiasi visi tėvai, bet labai noriu jaunus tėvelius paprotinti: jūs jau ir taip esate labai užimti, daug dirbate, daug laiko praleidžiate susitikimuose, seminaruose, susirinkimuose ir pan. Vadinasi, bendravimui su jūsų pačių vaikais lieka mažai laiko.
Bet net ir būdami kartu, kai vaikas serga, nesugebate šio laiko išnaudoti naudingai. O paskui stebitės, kaip čia mano TOKS GERAS VAIKAS susidėjo su kiemo chuliganais, sumušė bendraklasį, pradėjo rūkyti, prisigėrė iki komos ar įniko į narkotikus...
