Rusai žiauriai nukankino belaisvį
Vėliau paaiškėjo, kad jį kovo 27 d. pagrobė ir įkalino rusų kariškiai. Po kelių dienų – balandžio 1 d., vienoje Mariupolio gatvių jo kūną rado Manto sužadėtinė ukrainietė Hanna Bilobrova. Rizikuodama gyvybe, moteris automobiliu pargabeno Manto kūną į Lietuvą.
H. Belobrovą nustebino kelios aplinkybės – Manto drabužiai buvo nepažeisti, šalia nebuvo kraujo, tačiau jo kūne buvo šautinė žaizda. Ji pastebėjo, kad abi žuvusiojo kojos buvo sulaužytos, o ant kelnių nebuvo jokių žymių. Sužadėtinė įtarė, kad Mantas buvo kankinamas nuogas. Ant jo peties ji pastebėjo nudegimą. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad Mantą po kankinimo jie aprengė. „Aš jį radau su nesugadintais, neperšautais rūbais“, – teigia moteris.
Hanna sako, jog turi informacijos, kas gali būti atsakingas už M. Kvedaravičiaus nužudymą ir prašo, kad Lietuvos teisėsauga iškeltų atskirą bylą dėl Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Ji tikisi, kad kaltieji už šį žiaurų karo nusikaltimą vieną dieną sulauks tinkamo atpildo. Hanna sako: „Karas yra laikinas dalykas, o tų žmonių, kurie jį kankino, vardai ir pavardės yra.“
Tikimės, kad Lietuvos teisėsauga tinkamai atliko M. Kvedaravičiaus kūno teisminę-medicininę ekspertizę ir nustatė visus sužalojimus. Deja, informacijos apie tai nepavyko gauti. Lietuvos teisėsauga atsiribojo biurokratinėmis procedūromis. Jie nepateikė prašomos informacijos apie M. Kvedaravičiaus kūno teismino-medicininę ekspertizę. O gal tai yra karinė paslaptis? Nejaugi jie nesupranta, kad toks jų elgesys maskuoja rusiškųjų agresorių karo nusikaltimus Ukrainoje?
Lietuviai šioje srityje turi turtingą patirtį. Jie gerai prisimena, kaip rusiškieji okupantai mūsų Tėvynėje po karo išradingai kankino laisvės kovotojus, norėdami juos priversti „prisipažint“ ir tapti išdavikais. Logiškai protaujančiam žmogui neturėtų būti paslaptis, ką tie išgamos darė Mantui. Norint žmogui sulaužyti kojas, nereikia jo išrengti nuogai...
Likimo ironija. Anksčiau M. Kvedaravičius sukūrė filmą apie karą Čečėnijoje „Barzakh,“ kuris 61-ąjame Berlyno kino festivalyje pelnė net du garbingus apdovanojimus. Mantas sakė, jog Berzakh arabų kalboje reiškia sielos atsiskyrimą nuo kūno. Ir štai, po keliolikos metų jo siela, po žiaurių kankinimų, atsiskyrė nuo kūno...
Biržiečių Kvedaravičių šeima
Mūsų draugystės su Kvedaravičių šeima ištakos siekia 1957 metus. Tais metais grįžau iš sovietinės kariuomenės, kur praleidau trejetą metų. Grįžau vėl tęsti miškininkystės studijų ir susipažinau su naujais bendramoksliais. Labiausiai susidraugavau su Olgertu Kvedaravičiumi. Ne tik dėl to, kad sėdėjome viename suole. Olgertas mane patraukė kažkokia ypatinga empatija, draugiškumu, nors tarp mūsų buvo nemažas amžiaus skirtumas. Man tada buvo 23, o jam – 16 metų.
Baigėme mokslus, išsiskirstėme po Lietuvą, pradėjome dirbti, tačiau mūsų draugystė nenutrūko. Ji tęsėsi metai iš metų. Olgerto tėvai Marija ir Mykolas gyveno kaime, 5 km nuo Biržų. Jų sodyboje mes buvome dažni svečiai, nors gyvenome toli. Mieli Olgerto tėveliai mūsų visada laukdavo. Jie buvo kito tikėjimo, berods evangelikai-reformatai. Darbštūs, empatija ir gerumu spinduliuojantys senukai.
Mes sukūrėme šeimą. Dabar ten nuvažiuodavome jau su savo atžalomis. Kiek vėliau sukūrė šeimą ir Olgertas. Jo išrinktoji buvo bendrakursė Kauno medicinos institute Banga Skeirytė-Kvedaravičienė. 1976 metų vasaros pradžioje jiems gimė antras vaikas – Mantukas.
Tas vaikas buvo kažkoks neeilinis, toks labai aktyvus. Atsimenu, kartą visi mes išplaukėme valtimi pasiirstyti po Širvenos ežerą. Banga ir Olgertas pasiėmė ir Mantuką, kuris tada buvo dar visai mažas. Anas nenuorama, vis stengiasi persisverti per valties bortą. Atrodo, kad pats nori panerti į vandenį. Tėvas jį laiko vos ne už valties borto, o šis trykšta iš džiaugsmo, panerdamas rankutes kuo giliau į vandenį.
Arba kitas epizodas. Kaip žinia, Biržai – puikaus alaus kraštas. Kartą Olgertas vaišino mus alumi ir kažkus trumpam pasišalino. Jo bokale dar buvo likę kiek alaus. Kur buvęs, kur nebuvęs, staiga prie stalo išdygo Mantukas. Pačiupo bokalą, užsivertė, o alus per bokalo kraštus teka jam ant pilvuko.
M. Kvedaravičiaus gyvenimo kelias
M. Kvedaravičius gimė Biržuose 1976 06 23, gydytojų Bakgos ir Olgerto Kvedaravičių šeimoje, kurioje jau augo dukra Jurga Kvedaravičiūtė-Aruštienė. 1994 m. jis baigė Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą, o 1998 m. – Vilniaus universitete įgijo archeologo specialybę. 2007 m.
Oksfordo universitete Mantas baigė socialinės ir kultūrinės antropologijos kursą ir įgijo magistro laipsnį. 2013 m. Kembridžo universitete jis dėstė religijos, teisės, politikos teorijos kursus. Mantas kalbėjo lietuvių, anglų, rusų, graikų, ispanų kalbomis.
Vėliau M. Kvedaravičius tyrė dingusių ir kankintų žmonių istorijas šiaurės Kaukaze, pirmiausia – Čečėnijoje. Jis dalyvavo tyrinėjant Kabelių (Varėnos r.) akmens amžiaus uosto ir medinio laivo liekanas. Kartu su bendraminčiais tyrinėjo Luokesų (Molėtų r.) polines gyvenvietes, bandė rasti naujų povandeninės archeologijos objektų Rytų Lietuvos ežeruose, darė archeologijos objektų žvalgomuosius tyrimus, ieškojo naujų archeologijos objektų aerofotografijos metodais.
Pastaraisiais metais Mantas buvo pasinėręs į kitą sritį – dokumentinių kino filmų režisūrą. Didelio populiarumo susilaukė jo filmas „Barzakh,“ kuris meniškai ir kritiškai parodo žiaurius kankinimus politiniu pagrindu ir prievartą Čečėnijoje. Filmas buvo pristatytas daugiau kaip 40-yje tarptautinių festivalių. Jis laimėjo daugiau kaip 15 tarptautinių kino dokumentikos apdovanojimų, tokių, kaip „Amnesry international“ ir ekumeninės žiuri apdovanojimą. Šis filmas sulaukė plataus tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo dėl to, kad suteikė balsą daugeliui dingusių žmonių ir jų šeimų nariams.
Kitas Manto filmas „Mariupolis“ (2016). Tai – filmas, esė apie Ukrainos industrinį uostamiestį prie Azovo jūros, kur kažkada gyveno graikai.
Kai Mantas atvyko į Mariupolį, suprato, jog šis miestas yra tinkamas pavaizduoti karo laukimą (iš tikrųjų karas jau vyko) ir kasdienybę kare. Taip buvo pradėtas kurti jo antrasis dokumentinis filmas „Mariupolis 2“ – Rytų Ukrainos tragiškas portretas.
Tragiškas ne tik Mariupolio, bet ir visos Ukrainos portretas. Šalies, kuri didvyriškai kovoja su rusiškaisiais okupantais, siekiančiais pavergti šią šalį. Tragiškas ir M. Kvedaravičiaus likimas.
Du Kvedaravičiai – Antanas, apie kurį jau rašėme prieš tai, ir Mantas. Antanas ginklu kovojo su rusiškaisiais okupantais Lenkijoje ir žuvo prieš 68 metus. Mantas kovojo prieš tuos pačius, kiek kitom spalvom nusidažiusius okupantus, Čečėnijoje ir Ukrainoje. Jis kovojo ne mažiau efektyviu – ideologiniu kino meno ginklu ir žuvo 2022 metais.
Pelnyti apdovanojimai
2011 m. Sidarbrinė gervė už geriausią dokumentinį filmą „Barzakh.“
2016 m. Sidabrinė gervė – metų geriausias filmas „Mariupolis“ (režisierius M. Kvedaravičius).
Nominacija: metų geriausias operatoriaus darbas – M. Kvedaravičius, Vadym Ilkov, Viacheslav Poliants, Mariupolis.
2019 m. „Partenonas“, tai – M. Kvedaravičiaus bei Ukrainos ir Prancūzijos kinematografų sukurtas filmas. Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“. Šis filmas filmas sulaukė didelio dėmesio. Jis pateko tarp 7 geriausių filmų visame pasaulyje.
2022 m. gegužės 19 d. filmui „Mariupolis 2“ atiteko specialusis prisiekusiųjų prizas. Ta proga Edvinas Pukšta rašė: „Pirmasis režisieriaus, scenaristo, kinematografo, drąsiausio rūpestingo stebėtojo Manto Kvedaravičiaus filmas iš vykstančio karo Ukrainoje ir paskutinis monumentalus filmas „Mariupolis 2 su emocingu stovėjimu šiandien (2022 05 19) Festival Cannes (Kanų festivalio) teatre banuelė prieš ir po ekranizacijos, kurias pristatė Hann Bilobrova, kuri įrašė autentišką, siaubingą, liūdną karo garsą ir pabaigė tokį unikalų filmą mažiau nei per 5 savaites.
Nuolat girdėjome Manto balsą, mintis, nuomones, pokalbius su Mariupolio piliečiais ir Mariupolio protagonistais. Matėme Manto ranką, kai jis paliečia karštą mirtį. Tikiuosi, kad Mantas tyliai, nuolankiai, matomai sėdėjo su mumis ant vienos iš daugybės tuščių sėdimų vietų, pažymėtų laukiamumu.“
2022 06 05 įteikta Auksinė gervė už filmą „Mariupolis 2.“ Šios nominacijos teikimo metu Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis paskelbė, kam atiteko „Auksinės gervės“ apdovanojimas. Jis citavo M. Kvedaravičiaus pasakytus žodžius, sukūrus filmą „Mariupolis“: „Jei mes gyvename tam tikrame pasaulyje, mes girdime tam tikras dainas, klausomės radijo, žiūrime tam tikrus filmus – visa tai sukuria mus, sukuria mūsų mentalitetą.“ Anot Ukrainos prezidento, būtent menas „visuose savo pavidaluose, visomis prasmėmis formuoja žmones bei juos apšviečia, arba atvirkščiai – įkalina juos tamsoje ir mele.“
M. Kvedaravičiui skirtą apdovanojimą atsiėmė jo mama Banguolė Kvedaravičienė: „Ką čia bepasakysi, visiems šita šventė džiaugsminga, visi džiaugiasi Gerves gavę – mums truputį kitaip, tikrai, didelė pagarba. Visiems esame dėkingi. Manto gyvenimas ne tik mūsų gyvenimas. Visiems, kurie pažino Mantą, koks jis buvo, ačiū. Mantas, tikriausia, būtų apsidžiaugęs.
H. Bilobrova pargabeno palaikus į Lietuvą
Drąsios moters Hannos Bilobrovos poelgis liko neįvertintas.... Jeigu ne ji, Manto į Tėvynę niekas nebūtų pargabenęs. Jis būtų buvęs užkastas bendrame kape (tranšėjoje) Mariupolyje, kartu su kitomis neatpažintomis karo aukomis.
Dar prieš kelerius metus Manto sužadėtinė Hanna Bilobrova savo „Facebooke“ rašė prisimenanti rytą ir milžinišką kiekį gėlių, kurias jai padovanojo vyras: „Ruošėmės šaudymo dienai. Mantas buvo lauke. Po kurio laiko jis pasibeldė į duris. Atidariau ir vos pastebėjau jo buvimą už dešimties puokščių, kurias jis laikė rankose. Aš sustingau. Mantas jas perdavė man į rankas. Gal būt aš sapnavau. Trumpai pabuvome tarpduryje, žiūrėdami vienas į kitą gėlėmis aplipę.
Mantas porą kartų nubėgo į apačią. Jis kėlė šimtus gėlių, kurios užpildė mus gaiviais ryto rasos kvapais. Mūsų butas virto laukine kalnų pieva, kurioje augo mano įsivaizduotos gėlės. Prisimenu tą stebuklingą rytą, visus rytus, praleistus su Mantu. Prisimenu juos kiekvieną rytą.“
Šios mintys liudija, kokie stiprūs dvasiniai ryšiai ir meilė buvo tarp Hannos ir Manto... Po Manto tragiškos žūties, Hanna, rizikuodama gyvybe, surado mylimojo palaikus ir juos gabeno į Manto Tėvynę. Reikia įsivaizduoti šios moters drąsą ir pasiaukojimą. Ji suprato, kokie kertiniai pavojai jos tykojo pakeliui į Lietuvą, tačiau ryžosi rizikingam žygiui.
Hannos poelgis man asocijuojasi su vienu epizodu Džeko Londono knygoje „Smokas Belju.“ Indėnų mergaitė su mylimuoju bėgo nuo persekiotojų. Norėdama išsaugoti mylimąjį nuo bado mirties, ji savo maisto dalį nepastebimai palikdavo nesuvalgiusi jam, o pati mirė nuo bado...
Ir pabaigai. Mirtis neišvengiama. Tačiau visi žmonės nori gyvenimą baigti be kūno ir dvasios kančių. Jie nori mirti gera mirtimi ir laiku – sulaukus gilios senatvės. Mantas mirė jaunas, kankinio mirtimi. Jį nužudė rusiškieji teroristai. Jis dar galėjo sukurti daug filmų. Sakoma: „Kai miršta vaikas, ne tik jo tėvams būna sielvartas ir skausmas. Tada prarandama ir ateitis.“
Tačiau atmintis neprarandama. M. Kvedaravičiaus atminimas įamžintas jo gimtuose Biržuose. Jo vardu čia pavadinta gatvė, kuri anksčiau buvo vadinama tarybinio poeto V. Montvilos vardu. Mantui suteiktas Biržų miesto Garbės Piliečio vardas.
Už Jūsų ir mūsų laisvę! Lietuvio kino režisieriaus tragiška žūtis Ukrainoje (ištrauka iš spaudai ruošiamos knygos „Lietuvos laisvės kovų pogrindinio fronto kariai“ 2-os dalies).
