„Penktadienio naktis – gyvenimas, kaip filmas. Niekaip tiksliau neapibūdinčiau šiandienos vakaro. Po labai sunkios darbų savaitės tiesiog išskridau į miestą. Pavargusi, bet nuotaika daugiau nei puiki.
Pavalgiau savo mėgstamiausiame restorane, praėjau Vilniaus gatve su vasariškai plona suknele, vėjas maloniai glostė kojas, vėliau išgėriau skaniausią nealkoholinį kokteilį savo taip pat mėgstamiausiame bare, jame stebėjau, kaip barmenės daro kokteilius lyg meno kūrinius, lyg šedevrus, džiaugiausi tarsi vaikas, šypsena iki ausų.
Sėdėjau ir galvojau, kaip gera jaustis taip labai laimingai. Kaip gera jausti, kad esu gyva ir kvėpuoju pilnais plaučiais.
Išėjau iš baro, vis dar su plačia šypsena, grįžau į Vilniaus gatvę, kuria prieš valandėlę skriejau link minėto baro. Dar keliaudama pirmyn pamačiau vieną senuką. Jis prašė išmaldos klūpodamas ant vieno kelio.
Dar pagalvojau, jog džentelmeniškai. Išlaikydamas savo savigarbą. Mačiau jį jau seniau. Prisiekiu, jis nėra senas gatvės gyventojas. Visiškai nesmirda alkoholiu. Atrodo labai kultūringas, susitvarkęs, net švarus. Visiškai kitoks nei įprasti mūsų Vilniaus benamiai. Kartą jau esu jam davusi porą eurų. Bet šį kartą tiesiog nesustojau eidama pirmyn.
Bet sustojau eidama atgal... Tiksliau. Buvau sustabdyta. Kaip kadras kine. Dievaži, gyvenimas yra kinas. Ir šypseną pakeitė siaubas. Neviltis. Pyktis. Noras muštis ir garsiai rėkti. Stebiu vaizdą.
Prie senuko stovi du vyrai. Vienas žemas, kalbėjo kažką rusiškai, o kitas aukštas. Dvimetrinis vyras, apie 30–40 metų. Perpenėtas. Jis filmuoja live'ą. Ištraukia iš kišenės 100 eurų ir mosikuoja senukui prieš akis.
Erzina, kad įdės jam į puodelį, visaip staiposi su savo girta marmūze: „Nori? Negausi! Nori??? Nori??? Aaa, bomžas tu, aaa???“.
Senukas ramiai klūpi, ant to vieno kelio, įprastai nuleidęs galvą. Šimtinę jam vis įdeda į puodelį, ištraukia, vėl įdeda, vėl ištraukia. Nusipenėjęs kiaulė erzina toliau, kiša telefoną jam į veidą. Kol dergiasi, jam iš kišenės iškrenta dar viena šimtinė. Jo mažasis draugelis rusakalbis net nepastebi.
Senukas gražiu gestu parodo jam, kad ei, tau iškrito. Ramiai ir kultūringai, be žodžių, tiesiog paremta ant kojos ranka. Lyg eitumėt gatve, o vėjas numestų jums skarelę nuo pečių, tuo pat metu pagautumėt praeivio žvilgsnį ir jis laisvu pirštu parodytų jums skrendančios skarelės kryptį. Taip lengvai ir paprastai.
Girta kiaulė net nepastebėjo gesto, bet mažasis rusakalbis pastebėjo, pakėlė pinigą ir įsikišo į kišenę. Stovėjau netekusi amo, kraujas tiesiog virte virė. Senukas taip pat džentelmeniškai klūpojo ant kelio, tylėjo, nei žodelio nepasakė, kol kiaulė pagaliau baigė savo cirką.
Tada nueidamas jis pagavo mano žvilgsnį, nenusukau akių ir jo kalba jam pasakiau, kad eitų ta kryptim iš n raidės. Kažką jis dar norėjo man pasakyti, bet matyt suprato, kad teks kelt ranką prieš moterį, nes aš niekur nesitrauksiu ir plūsiu jį visais įmanomais keiksmais.
Tai buvo šlykštu. Šlykštu iki pažaliavimo. Įdėjau senukui pinigų, jis padėkojo. Anokia čia kompensacija. Kaip gali žmogui kompensuoti tokias patyčias? Negali. Jei esi supuvęs, tai ir liksi toks. Jokie pinigai ir joks alkoholio kiekis neišplaus to puvėsio.
Vėliau važiavau namo. Klausiausi „Depeche Mode“ „Ghosts Again“. Riedėjau beveik tuščiomis Vilniaus gatvėmis, jau prie savo namų pamačiau dar vieną benamį, su haskiu. Per tiek metų prie savo konteinerio pirmą kartą pamačiau benamį su haskiu. Vidury nakties. Mano filmas tapo vienišas. Tuščias. Tylus ir nespalvotas. Galvoje sukosi minčių verpetai, norėjau tiesiogiai kreiptis į gyvenimą: „Ei, ką tu šiandien bandai man parodyt?“ – savo mintimis dalinosi M. Džiugaitė.
