„O ką tu?“ – paklausiau.
Jis papasakojo, o po to aš. Kas geriau gyvena? Kiekvienam savo.
Gyvena jis name, visi patogumai – virtuvė, dušas, jis, kaip viršesnis, miega atskirame kambarėlyje, patys skanų maistą gamina ir patys tvarko kambarius. Neabejoju, kad vokietis sušuktų: „Das ist fantastisch“!
Bet prie tos „fantastikos“ yra ir, mano akimis žiūrint, visai nefantastiškų niuansų.
Jų chebra gyvena viduriniame aukšte. Pirmame ir trečiame aukšte gyvena tokie pat darbininkai, tik „linksmesni“.
Mano draugo chebra – vyrai kieti, laiko „verhą“. Svetimi kartą pabandė lįsti ir gyvenimą reguliuoti, bet gavo malkų ir daugiau nebelenda. Gali drąsiai ant stalo palikti sumuštinį, niekas svetimas nedrįs atsikąsti ar nušvilpti.
Dabar anie pasimuša tarpusavyje, o dažnokai ir pirmas su trečiu aukštu apsistumdo. Po tokių savaitgalių pirmadienį vyrai ne kaip atrodo, bet knisant griovius ne grožio reikia, o sveikatos.
Vieną penktadienį darbininkas iš pirmo aukšto labai namo užsimanė. Susipyko su saviškiais, vienam į „dūdą“ užvažiavo, nuo kito pats gavo. Naktį, kol visi miegojo, pasiėmė įmonės mašiną ir tiū– tiū į namus.
Kol vyrai susigrizbo, kad nėra nei žmogaus, nei mašinos, tai bėglys jau Lietuvoje buvo.
Pagarba Lietuvos policijai, greitai jį surado. Liūdni popieriai vaikinui.
Kitą kartą į laikinai atsilaisvinusį trečią aukštą namo šeimininkas įkėlė „pro šalį“ važiavusius „pasiklydusius turistus“.
Mano draugas tokio siaubo dar nebuvo matęs – susikalbėti neina, visur lenda, viską ima kaip savo, kieme „lupatus“ išdžiaustė. Siaubas, nei apeiti, nei pralįsti, nei peršokti. Nieko jiems pasakyti negali.
Laimei, turistai buvo greitai išlydėti ir gyvenimas įprasta vaga toliau tekėjo.
Taip kitkas pas juos normaliai. Siūlė man mesti vairą ir ateiti griovių kasti. Žadėjo duoti naują kastuvą ir didelę šluotą.
Atlyginimas neblogas, kas vakarą nakvynė trijų „linksmų aukštų“ name, šalia parduotuvė, kambaryje miegot po du, super virtuvė ir visi kiti „bendrabutinio“ gyvenimo džiaugsmai.
Gal nieko būtų, bet kai papasakojo, ką reikės dirbti – per karštį, šaltį, lietų – visada lauke, o kai dar parodė, kaip kartais atrodo po darbo kojos, galimos traumos, tai pamaniau – ačiū, ponai, šimtą kart ačiū, aš geriau pensiją pasitiksiu savo kabinoje.
O ką? Kuo blogai. Ar dirbi, ar guli, pinigus gauni.
Atsileidęs, kas dieną po 300, kartais 700 kilometrų stumiu gyvenimą į priekį ir visada – po stogu.
Pavyzdžiui, šiandien Prancūzijoje iškroviau šviežią žuvį iš Danijos. Kelias valandas pagulėjau, pavalgiau, telefoną „paskrolinau“, knygą paskaičiau.
Taip, šiandiena karšta +30, bet jokių problemų – yra kondicionierius. Galima taip kabiną atšaldyti, kad vasarą su kailine kepure teks sėdėti.
Po pietų gavau pakrovimą Belgijoje. Atvažiavau prie įmonės. Aikštelė, dušas, tualetas – viskas, ko reikia. Dabar vėl „guliu“, skaitau knygą apie Kunigą Ričardą ir užmetu akį į verkiantį dangų – pagaliau sulaukėme lietaus.
Štai čia tai tikrai būtų galima surikti: „Das ist fantastisch“, bet per pravirą langą įskrido kelios įkyrios musės ir vis ant pliko pilvo tupia. Jaučia, kad ką tik koldūnų privalgiau, tai ir trypia apie bambą.
Baisiai kutena tos dūzgės ir trukdo skaityti, o daugiau šį vakarą problemų jokių. Lietus baigėsi, toliau guliu, skaitau knygą ir dabar vis užmetu akį į savo kojas. Kai prisimenu draugo darbininkiškas kojas pagalvoju, eina anas peklon su tuo darbu, aš geriau knygą paskaitysiu ir ramiai kabinoje pagyvensiu.
