Nes priminė mane jaunystėje prieš daug metų, įsimylėjusią savo vyrą, išgyvenusį dvejas skyrybas ir auginantį du vaikus iš ankstesnių santykių.
Todėl norėčiau pasidalinti savo patirtimi, kokie iššūkiai ir sunkumai manęs laukė kuriant šeimą su išsiskyrusiu žmogumi.
Jokiais būdais nesakau, kad taip visoms antrą šeimą kuriančioms poroms ir nutinka. Bet aš, deja, jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, bėgčiau kuo toliau nuo išsiskyrusių vyrų.
Ir nesupraskit manęs klaidingai. Tikrai nemanau, kad tokie vyrai yra blogi vyrai ar tėčiai. Atvirkščiai, visi nusipelno būti laimingais, mylinčiais ir mylimais. Nuoširdžiai jiems to linkiu.
Mano vyras taip pat yra puikus geros širdies žmogus, kurį pamilau ir myliu jį iki šiol labai stipriai. Bet... Tas dvigubas gyvenimas labai labai nuodija mūsų santykius ir gyvenimą. Ir, tiesą sakant, dabar su pavydu žvelgiu į drauges, kurios sukūrė santykius su vyrais, neturinčiais vadinamojo „bagažo“.
Joms nereikia dalintis savo mylimaisiais, mylimųjų dėmesiu, laiku, rūpesčiu. Nereikia planuoti savo laiko, laisvalaikio ir švenčių derinantis prie jo buvusių žmonų nuotaikų, užimtumo ir poreikių, lankymo grafikų, vaikų atostogų.
Nereikia savo šeimos biudžeto dalies atiduoti kitai šeimai ir žiūrėti jos poreikių pamirštant ir paminant savosios. Nereikia taikytis prie buvusiųjų manipuliacijų ir naktinių skambučių. Mano draugėms nereikia daryti daugelio dalykų, kurie labai žaloja santykius ir netgi „padovanoja“ pačiai puokštę psichologinių problemų.
Tikrai nesakau, kad dėl visko kalti išsiskyrę vyrai, jų buvusios ar, juo labiau, jų vaikai. Kaltų čia nėra, kalta gal tik pati situacija. Ir nesupraskit manęs klaidingai – tikrai nebūčiau laimingesnė, jei vyras mažiau rūpintųsi savo vaikais ar skirtų jiems mažesnę dalį savo gyvenimo.
Tik noriu pasakyti, kad po daugelio metų, bemiegių naktų, ašarų ir pykčių supratau, kad man būtų buvę „sveikiau“ kurti santykius su žmogumi, kuris neturi vadinamojo „bagažo“. Tuo metu nežinojau, nesupratau, nenumačiau, kad man būtų buvę lengviau su niekuo nesidalinti savo vyru, būtų lengviau būti pačiai savo gyvenimo, laisvalaikio ir biudžeto planuotoja.
O mano vyrui turbūt būtų lengviau, jei būtų santykius sukūręs su moterimi, kuri jau taip pat turi vaikų iš ankstesnių santykių, kaip ir jis, ir viską supranta, nes sėdi tokioje pačioje valtyje.
* * *
Psichologas Tomas Lagūnavičius, „Bendraukime“ paprašytas pakomentuoti skaitytojos aprašytą šeimos situaciją, atkreipė dėmesį, kad negalint pakeisti situacijos, visada galima pakeisti požiūrį į ją.
„Žmogus yra ribotas pagrindiniuose trijuose resursuose. Pirmas resursas yra laikas. Naujosios šeimos antroji pusė išgyvena, kad praranda laiką, nes jis skiriamas žmonėms iš ankstesnių santykių. Ne tik vaikams, bet ir buvusiam sutuoktiniui, kuris neretai daro intervencijas, prašo tvarkyti bendrus reikalus.
Antras resursas yra erdvė. Tėtis ar mama turi vykti į susitikimus, tuo metu nebūna su naująja šeima, leidžia laiką su buvusios šeimos nariais.
Trečias resursas yra jėga. Tiesiogine to žodžio prasme. Skiriant energiją kitiems, prarandamos fizinės ir psichologinės jėgos.
Šiuolaikinėje visuomenėje žmogus išnaudoja ir ketvirtą, šiais laikais labai svarbų resursą – pinigus. Pretenzija, kad antroji pusė dalį pinigų turi duoti buvusiai šeimai, yra natūrali.
Tačiau mes visada galime skirtingai reaguoti į susidariusias situacijas.
Jei jau aš nusprendžiau, kad imu vyrą ar moterį, turintį vaikų iš ankstesnių santykių, tai yra mokestis už mano tolimesnį laimingą gyvenimą su juo. Kaip norint pasisupti ant supynių reikia susimokėti, taip ir santykiuose reikia susimokėti tam tikrą mokestį.
Dar vienas reagavimo būdas – kai kuriuos dalykus daryti kartu su buvusios šeimos vaikais, kai jie atvažiuoja į naują šeimą. Tuomet bendro laiko partneriai praranda šiek tiek mažiau laiko.
Senais laikais, kai mes buvome dar tik žvėrys, naujas patinas tiesiog nužudydavo buvusio patino palikuonis. Kai buvo mongolų-totorių invazija į Europą, taip irgi buvo elgiamasi – vyrai žudydavo berniukus, kad neliktų keršyti galinčių palikuonių. Tad mes ne taip jau seniai esame civilizuoti.
Žmonių reakcijos ne visada turi būti natūralios. Kai kada tas dirbtinumas, susitaikymas, kultūringa reakcija į situaciją yra kur kas geriau. Bet tai taip pat gali atšaldyti santykius. Žmonės iš prigimties yra egoistai.
Kai moteris teka, nori, kad visas dėmesys būtų jai ir jos šeimai, o ne kažkam kitam. Po kažkurio laiko trūkis vis tiek gali įvykti ir sugriauti santuoką.
Ir laiško autorės gyvenime, manau, tai jau įvyko. Dabar trūkis gali tik plėstis arba būti lopomas. Bet, manau, laiško autorei reikėtų pasikonsultuoti su specialistais. Nes akivaizdžiai pastebima natūralių, tačiau nenaudingų reakcijų.
Partneris su buvusiu sutuoktiniu gali nekomunikuoti, jei nepatinka. Bet su vaiku reikia bendrauti, jam padėti. Vaikas turi jausti, kad juo rūpinasi ir jį myli. Nes tai stipriai įtakoja vaiko pasitikėjimą ateityje.
Būna situacijų, kai antrojoje šeimoje yra labai stipriai dominuojantis ir nori maksimaliai apriboti bendravimą, todėl gali pasakyti, kad dabar užmiršk aną šeimą ir turi rūpintis tik mumis, nieko kitiems neduosim. Tai natūralu, bet nėra racionalu.
Tačiau ne visada natūralumas yra gerai. Natūralu būtų ir tuštintis, kada nori ir kur nori, net ir pačiame Gedimino prospekte. Bet tai socialiai nėra priimtina. Todėl mums kasdien tenka peržiūrėti savo natūralias reakcijas ir jas civilizuoti, pavyzdžiui, nueiti į tualetą.
Antrosios pusės kai kada puola į neracionalias reakcijas, kyla žodinė agresija ir priekaištai, po to ir veiksminė agresija – neleidžia išvažiuoti, užrakina duris, atima automobilio raktus, pinigus. Visa tai naujoje šeimoje tik gilina problemą, bet jos nesprendžia.
Mano patarimas – tiesiog susitaikyti su tuo, kad jei nori būti su tuo žmogumi, yra toks mokestis. Jei nenori būti, tiesiog nebūk.
Žmonės teisinasi, kad jų elgesys būna natūrali išprovokuota reakcija. Niekas tokių jausmų nesukelia ir neišprovokuoja. Mes patys sau leidžiame taip reaguoti. Galime sau leisti reaguoti visiškai kitaip. Žmogus gali pasirinkti savo jausmą.
Jei negali pakeisti situacijos, turi keisti savo reagavimo būdą į ją, įjungti racionalumą“, – sudėtingus šeimų santykius komentavo psichologas T. Lagūnavičius.
