Bet jei plika bamba pastovėsi Palangos paplūdimyje, vakare per Basankę pereisi be basankių, tik su stringiniais šortais ir maikę be rankovių užsitempsi – būsi 999 prabos lietuvis.
Visus metus galėsi visiems girtis, rodyti fotkes ir sakyti: „O aš tai Palangoje poilsiavau, Basankę šlifavau ir koks kieno reikalas, kad ant raskladuškės tarp bendro sanitarinio mazgo ir etažerkės su sloviku „kvaso“ gulėjau.
Ten pabuvę žmonės tampa 999 prabos piliečiais, o jei kuris Nidoje prasibėga pliku tricepsu ir „sluoksniuotu“ pilvo presu, tai tokiam praba dar nesukurta.
Aišku, skonio, pinigų ir ale prestižo reikalas, bet poilsiui į Palangą ir veltui nevažiuočiau. Nežinau, gal tai nemeilei Palangai turi įtakos tai, kad netoli jos gyvenu, o gal prisiminimai iš anų laikų?
Teko vieną vasarą dirbti Palangoje. Darbas sargu mašinų stovėjimo aikštelėje buvo pelningas, bet be pažinčių nepavalgysi net paprastoje valgykloje. Eilės kilometrinės. O kol sulaukdavau eilės į alaus barą „Molinis ąsotis“ tris kartus nuo troškulio koma ištikdavo.
Bet po to, kai prisėsdavau, tai nepakildavau, kol pinigai nesibaigdavo, arba pūslė nesprogdavo. Tiesa, artimas giminaitis tais laikais vienoje kavinėje vakarais grodavo, tai kartais įsivesdavo pro atsarginį įėjimą.
Ten būdavo smagu, nepaneigsi, bet tik tą vakarą, o kitą dieną liūdnai čiūžėdavo tuščios kišenės ir skaudėdavo galvą.
Nežinau, kokia dabar padėtis Lietuvos poilsio Mekoje, bet... kam man ta Palanga ir ištreniruoti kūnai, man ir prie lietuviško tvenkinio gerai.
Pasimaudai, pažvejoji ir, svarbiausia, niekas į „gražiai kabantį“ vientisą pilvo presą nebaksnoja, nes, sutiksite, kas natūralu, tas nesmerktina.
