Kabinetas, kuriame toks tyrimas atliekamas, yra pusrūsyje, o kas nežino, kad Kauno klinikų požemiai – tarsi ištisas „miestelis“.
Taigi išėjau po tyrimo į koridorių ir mindžikuoju dairydamasi, kurion pusėn pasukti, kad rasčiau išėjimą į lauką.
Ir ką jūs manote – pro šalį lifto link einantis žilstelėjęs vyriškis (matyt, baigė darbą Ambulatoriniame diagnostikos centre ir keliavo į stacionarą) sustojo ir maloniai pasiteiravo, ar tik nebūsiu pasiklydusi.
Sužinojęs, kur noriu patekti, viską ramiai paaiškino, nurodė tiesiausią kryptį.
Smulkmena, be abejo. Bet, sutikite, kiek žmogui, ypač sukančiam galvą dėl galimų diagnozių, tai reiškia!
Pastaruoju metu medikų adresu liejasi vien kaltinimai ir įtarimai, kone visi iš eilės gydytojai apibūdinami kaip beširdžiai, abejingi, arogantiški, o štai šis inteligentiškas Daktaras (greičiausiai docentas ar net profesorius, kurių ten labai daug) visiškai neprašytas pasisiūlė man, paprastam žmogeliui, padėti.
Neabejoju, kad ir su savo pacientais jis elgiasi labai pagarbiai, konsultuodamas juos ir gydydamas atiduoda visą širdį.
Gaila, kad neįsidėmėjau šio Daktaro pavardės (sužavėta jo dėmesio ir pagalbos, įdėmiau nepasižiūrėjau į ant krūtinės prisegtos kortelės parašytą pavardę ir pareigas), – būčiau mielai pagarsinusi.
O jeigu save atpažinsite, mielas Daktare, dėkoju Jums už Jūsų dėmesį žmogui ir linkiu kuo geriausios kloties.
