Dažnai girdime pasakymą – geriausi kulinarai vyrai. Jei kas tai būtų pasakęs prieš daugelį metų, vyrai tą erezijų skleidėją būtų įmetę į katilą verdančiu vandeniu. Nuo amžių amžinųjų vyro paskirtis buvo medžioti, kariauti, namus ginti ir moteris mylėti, o moterų – namų židinį kūrenti, maistą gaminti ir t.t.
Bet laikai pasikeitė, ant sofos sėdinčios gražuolės ilgais nagais savo gražbylystėmis kai kuriuos vyrus pavertė kulinarais.
Tingi ar dėl nagų gražumo negali gaminti, gražiai suokia, giria vyrus, o vyrui, kaip katinui – geras žodis malonus, tai ir sukasi laimingas apie puodus.
Mes, vyrai, mokame šeimininkauti, kovingą vyrišką posakį „Veni, vidi vici“ („Atėjau, pamačiau, nugalėjau“) kartais keičiame į taikesnį – „Veni, vidi coxi“ („Atėjau, pamačiau, pagaminau“), bet, vis dėlto, didžioji dalis vyrų tai daro reikalo verčiami arba moteriškų paveikti.
Pavyzdžiui, mano geras draugas ir jo vyriška kompanija – labai puikūs kulinarai. Jie dirba Vokietijoje, nuomojamame name gyvena vieni, turi virtuvę, tai puikiai šeimininkauja, bet iš reikalo. Be to, draugas fotografuoja savo gaminius, siunčia man ir kartais pataiko tuo metu, kai aš po ranka turiu tik „budintį sumuštinį“. Nors imk ir atsikąsk telefono kampą.
Patiekalai nuotraukose atrodo viliojančiai, tai kilo įtarimas, kad jiems viską gamina kokia tai vietinė „Frau“, bet klydau. Vieną vakarą neperspėjęs užsukau į svečius, bet „Frau“ neužtikau. Vyrai paruošė puikią vakarienę ir įsitikinau, kad aplinkybės privertė juos tapti puikiais kulinarais.
Kai būnu Lietuvoje, „ištraukiu“ iš telefono nuotrauką, parodau žentui ir paklausiu: „Ar tu taip moki?“
Pasirodo, mano žentas moka ne tik namą pastatyti, bet, reikalui esant, ir virtuvėje pašeimininkauti. Kad jūs matytumėte, kokios tą akimirką laimingos būna mūsų moterys. Mane paskiria žento padėjėju, o pačios įsitaiso ant sofų.
„Štai tokia yra tikra moterų laimė“, – rikteli iš salono, kai pasigirsta puodų skambčiojimai.
Visų laimei, namuose prie puodų mums retai tenka stovėti, nes žentas, kaip ir aš, dažnai būna išvykęs, o mūsų žmonos pačios moka puikiai šeimininkauti. Sugeba pagaminti ne tik kasdienį maistą, bet ir iškepti puikius tortus.
Kalbant apie mane – man maisto gaminimas 100 proc. atitinka tėvuko filosofiją – aplinkybės priverčia pačiam maistą gamintis. Vairuotojo darbas, gyvenimas kabinoje verčia tapti ir ale kulinaru.
Sutiksite, kad ilgai „budinčiu sumuštiniu“ nepratempsi, valgyti kavinėse ar pakelės knaipėse per brangu, tai nori – nenori, tingi – netingi tenka gamintis pačiam. Kai laiko turiu, pasidarau įvairaus maisto.
Daržovių salotų, išsiverdu sriubos, plovo, kepsnių, bulvių ir t.t, bet, tenka pripažinti, kad didžiąją dalį patiekalų sudaro greitai paruošiami pusfabrikačiai. Sveikos mitybos šalininkai, pamatę mano racioną, susiėmę už pilvo aiškintų: „Toks maistas nuodas, prakiurs skrandis, taip valgydamas negyvensite nė vienos dienos“. O aš... Visą gyvenimą taip „nuodijuosi“ ir iki šių dienų neturiu jokių problemų nei su skrandžiu, nei su kitais vidaus organais.
Gal dėl to, kad dažnai verdu įvairias sriubas. Per savaitę – tris – keturis kartus. Ir ne iš „bomžpakečių“, bet normalią sriubą. Na, o žiūrėdamas, kaip maitinasi sveikuoliai, kaip jie lyg mitybos mantrą murma: „To negalima, tas per saldu, tas per riebu, tas nuodas“, prisimenu auksinę Tado Blindos mintį: „Geriau vieną dieną karaliauti, negu visą amžių vergauti“.
Beje, išvykęs viską gaminu kabinoje, ant dujinės. Jei geras oras – kartais lauke, bet lauke gaminant daugiau dujų išsinaudoja. Kartais priekaboje gaminu, bet nepatogu. Viską reikia neštis, o kabinoje viskas po ranka.
Kai reikia keptuvėje pamaišyti, kad „nespragytų“, nukeliu, palaikau, kol atauš, pamaišau, uždengiu ir vėl ant dujinės. Taip ir šeimininkauju.
Šiandien pietums išsikepiau žuvies su bulvėmis, o vakarienei – koldūnų sriubos. Tai sultinys su koldūnais, bulvėmis, namuose paruoštomis kruopomis su daržovėmis. Suvalgau sultinį kaip sriubą, po to išsigriebiu koldūnus, uždedu grietinės ir jau antras patiekalas. Du viename.
Kiekvienam savo. O remdamasis savo gyvenimo patirtimi tvirtai pareiškiu – geriausi kulinarai ne vyrai, o moterys, kurias labai myli jų vyrai.
