Tai iš dalies primena mano vaikystę. Turėjau laimingą vaikystę. Nebadavau, pliku užpakaliu nelaksčiau, kartais gaudavau saldainių ir kartą per savaitę mamytė parnešdavo bandelę su uogiene už 7 kapeikas. Skanumynų trūkumą kompensuodavo kiti – tikrai vaikiški malonumai.
Mes nuo ryto iki vakaro būdavome lauke, pareidavome murzini, nusidaužę kojas, alkani, bet pilnai išsikrovę ir laimingi. Truputį ir darželį lankiau, bet jis man nepatiko.
Nepatiko agresyvi mergaitė, kuri mane dažnai skriausdavo, ir manų košė, kurioje tūnojo pasislėpę gumulai. Kartą net buvau pabėgęs iš darželio.
Šio laikmečio vaikams, manau, trūksta buvimo lauke, vaikiško purvo, gamtos, bet to, tikrai netrūksta netoli Klaipėdos įsikūrusiame lauko darželyje.
Čia pagrindinis šūkis – nėra blogo oro, tik reikia gerų rūbų. Anūkas jau metus lanko lauko darželį ir nė karto nesirgo. Nei slogos, nei kosulio, nes tiesiog nėra kada sirgti.
Reikia avilius prižiūrėti, inkilus daryti, darže daržoves sodinti, patiems sriubą virti, po pelkes lakstyti... Ir, aišku, mokytis.
Jei atvažiuoju pasiimti truputį anksčiau, tai sulaukiu anūko priekaištų: „Seneli, per anksti atėjai, mes dar turime daug reikalų“.
Tenka palaukti, o tiksliau, kartu eiti tvarkyti vaikiškų reikalų. Palakstęs su mažyliais ir pats pasijaučiu vaiku.
Manau, reikėtų darželiuose įsteigti senelio etatą. Sutiksite, kad seneliai būtų patys geriausi vaikų auklėtojai, nes tiek senas, tiek mažas tinka – ta pati smėlio dėžė ir ta pati pelkė.
