Namų gaspadinės karštus ruošia, kepa pyragus. Per pačias Velykas einam į bažnyčią, po to daužiam kiaušinius einam jų ridenti, žaidžiam žaidimus.
Dabar, kai suvažiuoja mūsų anūkai, pirmiausia reikalauja ne margučius parodyt, o dovanų duot! Čia jau persistengta... Jau neišsisuksi su šokoladiniu kiaušiniu. „Lego“, stalo žaidimų, ausinių ar dar ko nors net jau ir iš anksto užsiprašo.
Visai nesuprantu šito, tos naujos mados man kelia siaubą. Maniau, kur kur, bet jau mūsų šeimoje jos neprigis. Tiesą sakant, šiek tiek liūdna, kad kuo toliau, tuo labiau pamirštamos mūsų senosios šventinės tradicijos.
O jų vietą užima kažkokie materialūs daiktai. Atgimimo laukimą pakeitė dovanų laukimas. Vietoj žaidimų su margučiais jaunimas dabar „linksminasi“ įsijungę savo telefonus.
Nors manau, kad toks vaikų elgesys susijęs su pačių suaugusiųjų elgesiu. Juk vaikai nuo mažens mato, ką per šventes veikia suaugusieji.
Kurie vietoj žaidimų mieliau renkasi taurę gėrimo prie stalo, mieliau domisi ne vaikų edukacija, tradicijų tęstinumu, bet televizoriaus programa ar telefono ekranu.
Liūdna, pikta, graudu. Visokie jausmai apima per Velykas, kurios jau ir į Velykas nebepanašios. Net ir margučiai margučių neprimena. Vaikai įsigudrino marginti lipdukais visokiais, „nebesipurvina“ savo manikiūro.
O kartais vaikai dar sugalvoja per pavasario Velykų atostogas išvykti į užsienį, kur apskritai jokių tradicijų nebūna nieko.
Tai klausimas, kaip ilgai lietuviai dar tęs senovės Velykų tradicijas ir kaip greit jas pakeis modernios ir šiuolaikinės šventės, kurių pagrindinis tikslas gauti kuo daugiau dovanų.
