Malonu suvokti, kad per dešimt pastarųjų metų po mano paties sukurto albumo „Privatus Vilnius. Interjerai“ (beje, tuometiniai LKT ekspertai suprato mano siektus tikslus, albumo išliekamąją ir edukacinę vertę ir prie jo leidybos prisidėjo…), susilaukusio itin didelės sėkmės ir puikių atsiliepimų, niekas iš garsių specialistų taip ir nesiėmė iniciatyvos išleisti leidinio (ne mokslinės monografijos), skirto Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejui. Nesubūrė darbo grupės – vadinamosios projekto komandos – išleisti kažkokio panašaus, plačiai visuomenei bei užsienio turistams, atvykstantiems į Lietuvos sostinę.
Gal tokio išvis nereikia? Juk ir be jo galima apsieiti, bet tikrai jubiliejaus metais neapsieisime be veiklų, kurias nuspręsta dosniai finansuoti. Sakykime, „Kišeninį vandens mikroorganizmų atlasą“ arba „Meninį tyrimą ir scenarijaus rašymą“. Argi visi pareiškėjai, kaip ir aš, savo kūrybinių sumanymų įgyvendinimui negalėtų savarankiškai, be jūsų pagalbos, rasti dosnių rėmėjų, o jūsų prašyti tik simbolinės paramos (iš kurios būtų galima spręsti apie LKT bent mažą dėmesį kūriniui)?
Apie su sklaida susijusius jūsų pasiūlymus: reprezentacinė knyga-fotoalbumas elektroninėje laikmenoje?! Jūsų humoro jausmas puikus. Sekdamas jumis, rekomenduoju kiek įmanoma greičiau atsisakyti spausdintų albumų, o esamus bibliotekose – suskaitmeninti; įsivaizduojate kaip padidinsite sklaidą, sutaupysite finansinių išteklių ir panaikinsite tūkstančius kvadratinių metrų lentynų, gal net pačių bibliotekų, kuriose galėsite įsteigti daugybę moderniai įrengtų darbo vietų, skirtų LKT ekspertams.
Tikėdamas savo, kaip įvardijate jūs – „kultūrinės veiklos kokybe“ ir „idėjos pagrįstumu“, skaudžiai apsirikau, nes vilniečių gyvensenos kultūra (arba gyvensenos menas) jums nėra (jūs tai įrodėte komentare dėl paraiškos ir jo išvadoje) kultūros sritis, nepatenka į jos, LKT ekspertų nustatytą aprėptį. Todėl labai prašau „atleisti“, kad jiems sudariau prielaidas, skaitant mano (ir leidėjų) paraiškas gauti paramą arba stipendiją šio, kultūros visuomenę nuliūdinsiančio, trikalbio tritomio albumo-knygos spaudos parengimui, leidybai ir (arba) individualiai stipendijai, neįkainojamam sunkaus darbo laikui sugaišti, prarasti.
Todėl dar kartą atsiprašau už šį klausimą – argi jums neatrodo gėdingai pirmiau užsiminta išvados formuluotė: „Projekto kultūrinės veiklos kokybė, idėjos pagrįstumas, bei rezultatai ir jų svarba vertinami vidutiniškai“? Kas tai – „projekto kultūrinės veiklos kokybė“? Kokiais matais ji matuojama, kokius metodus taikant – intuityvius, subjektyvius? Kokie kokybiniai matai buvo taikomi – balai (?!) Kas sukūrė jų sistemą? Akivaizdu viena – Jūsų atsparumo kultūrinei logikai ir kultūriniams prioritetams balai (arba rodikliai) aukščiausi, kokie tik įmanomi.
Mane kaltinate subjektyvumu, bet tai akivaizdi jūsų klaida... Beje, LKT informaciniame pranešime dėl veiklos vertinimo rezultatų parašyta, kad „paraiškoje veikla pristatoma argumentuotai, nenuneigiamas ir autoriaus įdirbis šioje tyrimų srityje“. Argi neprieštaraujate patys sau?
Tiesa, jokių tyrimų aš neatlikau, o tik konstatavau žinomus istorinius faktus, kartu su fotografu surengiau daugybines objektų fotosesijas. Vėl ir vėl atsiprašau už iniciatyvą, tai yra veiklą, kurios ėmiausi, nes niekas kitas, bent jau per dešimtmetį, o išties – niekada iki šiol, nesiėmė, įskaitant ir pačius LKT ekspertus, kuriems šis kultūros segmentas akivaizdžiai nesuprantamas ir todėl nesvarbus. Sprendžiant iš jų suformuluotos išvados, šis tritomis – itin nevykusi dovana Vilniui, juolab, kad skiriama 700-ųjų metų jubiliejui… Visgi, leiskite ją įteikti. Prisipažinsiu – tikėjausi bent minimalaus palaikymo, o sulaukiau tobulų patyčių.
„Malonu, sužinoti“, kad mano projektas Kultūros tarybos ekspertų (iš mano darbą vertinusių lyg ir nėra nė vieno materialaus istorinio-kultūros paveldo ar privačių gyvenamųjų būstų interjerų puošybos specialisto, bet ne vadinamojo nežinia ko dizainerio...) nuomone, visiškai neatitinka tarpdisciplininio meno kriterijų – tiesiog vertėjo parašyti, kad aš nesupratau, koks tai menas...
Visko pasitaiko, beje, juk ir prievolės finansuoti tokius, meniniu ir kitokiu atžvilgiu abejotinus, kūrinius nėra. Jums rekomenduoju atsiversti Visuotinę lietuvių enciklopediją (arba jos kompiuterinį variantą) ir įsidėmėti „tarpdisciplininio meno“ sąvokos reikšmę ir tik tada vertinti, ar mano projektas atitinka jo srities kriterijus, nes rašote, kad „visiškai neatitinka“.
Štai citata iš VLE: „Kuriant tarpdisciplininį meną nepaisoma tradicinių meno ribų, naudojamos įvairios raiškos priemonės ir medijos (tapyba, skulptūra, fotografija [....], jų jungtys.“ Drįstu teigti, mano sumanytas albumas – priskirtinas meno, o ne mokslo sričiai, jo nuotraukose, sakyčiau – meniškai-dokumentinėse, įamžintas vilniečių gyvensenos menas.
Be kita ko, taip pat nesupratau, kokio „galimai subjekyvaus vaizdinio“ ir „įvairiapusiškesnio ir tikresnio Vilniaus interjerų vaizdo“ neatskleidžiau: argi fotoaparato objektyvas neperteikia objektyvios matomybės?! Kas dokumentinėje ikonografijoje (fotografijoje) subjektyvu? Gal pasirinkta vaizdo perspektyva? Gal pasirinktas objektas? Kokio įvairiapusiškumo siūlote siekti – pusantro tūkstančio puslapių tritomyje su daugiau kaip tūkstančiu nuotraukų, įamžinančių senųjų miesto rūmų, vilniečių privačių gyvenamųjų būstų interjerus, jų puošybą, beje tik tuos, į kuriuos su fotografu buvome įleisti, nes taip pasielgė toli gražu ne visi kalbinti, labai prašomi.
Primenu, kad albumo nuotraukose – nesuvaidinta, ne parodinė gyvensenos kultūra, ne performansas, kurio metu apsinuoginus taškomasi vandeniu, semiamu iš aliuminio kibiro arba apsivyniojama tualetiniu popieriumi prieš nupuolant ant grindų lyg apimtam traukulių... Ką gi, skatinate ir toliau didžiuotis ne tarpdisciplininiu menu, o pseudokultūra, tariamais originaliais sumanymais, kurių be mūsų dalyvavimo taip „pasigendama“ Europoje, gal net pasaulyje...
Tai ta nematoma, bet visgi egzistuojanti kultūra, nors „ekspertai“, akivaizdu, to nesuprato. Pirmą kartą istorijoje apie privačius sostinės interjerus tokio pobūdžio reprezentaciniame albume tekstas, neskaitant lietuvių kalbos, rašomas dvejomis užsienio kalbomis – anglų ir lenkų… Rekomenduojate „pasitelkti kelių tyrėjų/menotyrininkų komandą“, bet leiskite paklausti – kas jiems (ir fotografui) turėtų sumokėti atlygį už darbą? Juk jūs nežadate, nesiūlote kaip nors, sakykime simboliškai, prisidėti, tačiau rekomenduojate… Aš jums rekomenduoju nieko niekam niekada nerekomenduoti, nes aš jūsų rekomendacijų neprašiau...
Nors nepažadu nustoti vykdyti pradėtos prieš dešimtmetį veiklos, nesiruošiu su, kaip siūlote, objektyviai (?!) nuosavus vilniečių namus vertinančia „komanda“ (gal, sakykime, septynių asmenų, o gal dvylikos, jeigu pritartumėte?) prašytis į juos įleidžiamas ir trejetą-ketvertą valandų fotografuoti, tepasiekia jus mano „nuoširdi padėka“ dar ir dar kartą už atliktą Kultūros tarybos aukščiausio įmanomo lygio „ekspertizę“. Rekomenduoju ekspertams tokią „objektyviomis nuomonėmis grįstą“ veiklą ryžtis nutraukti, nes jų kultūrinės veiklos kokybės vertinimas visiems turėtų būti aiškiai suprantamas...
Manyčiau, kad „objektyviu vertinimu“ pagrįstomis išvadomis ir sprendimu tritomio nefinansuoti, tegul tik simboline minimalia suma (lygia, tarkim, vidutiniam LKM darbuotojo mėnesiniam atlyginimui) jums pavyko įžeisti ne tik mane ir su manimi dirbusius, mano sumanymo prasmingumu patikėjusius žmones, bet ir visus vilniečius, kurie pritaria mano pasirinktam Jubiliejaus minėjimo įprasminimo, įamžinimo pavidalui – fotografijų knygoje-albume ir supranta mūsų nesuvaidintos kultūrinės tapatybės pristatymo tarptautiniu mastu reikšmę.
Šio laiško pabaigoje, panaršęs po interneto platybes, noriu pasidžiaugti „aukštu jūsų ekspertų kompetentingumu“ ir labai apgailestauju, kad vieno pareiškėjo paraiška individualiai stipendijai gauti monografijos „Nuogumas, erotika ir pornografija 2D animacijoje“ rankraščio paruošimui buvo įvertinta vos ne sutampančiais (absoliučių skaičių išraiška) balais (39, 40)(!) su mano paraiškos balais (40,00) reprezentacinės fotografijų knygos-albumo, skirtos Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejui „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“ medžiagos rinkimui, sudarymui ir parengimui spaudai.
Pagarbiai, Prof. dr. Eugenijus Skerstonas, autorius, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris, S.Nob.
P.S. Apdovanojimą įrašiau pateisindamas savo snobišką prigimtį; viso pasaulio snobai ne vertina, o dievina apdovanojimus.
***
Lietuvos kultūros tarybos atstovės Karolinos Bagdonės pateiktame komentare teigiama, kad suprantamas E. Skerstono nusivylimas. Taip pat paaiškinama, kodėl profesoriaus pateikta tarpdisciplininio meno stipendijai skirta paraiška neatitiko kriterijų.
„2022 m. Lietuvos kultūros taryba (LKT) sulaukė 6 577 paraiškų, iš jų finansavimas skirtas 2 441 (1 655 projektams ir 786 stipendijoms). Kultūros ir meno bendruomenės iniciatyvoms LKT paskirstė daugiau kaip 22 mln. eurų. Palyginus su 2021 m. paskirstytos lėšos išaugo 8 proc. Visgi matome, kad kultūros bendruomenės finansavimo poreikis yra daug didesnis nei skirstomos lėšos, o finansavimo intensyvumas siekia 37 proc. Nefinansuotų paraiškų kiekis yra gerokai didesnis nei finansuotų.
Kaip ir kasmet LKT skirstydama finansavimą remiasi projektų teikimo gairėmis ir Stipendijų kultūros ir meno kūrėjams skyrimo tvarkos aprašu, kuris kartu su priedais sudaro apie 100 puslapių apimties dokumentą. LKT modelis yra unikalus valstybės aparate, nes konkretūs sprendimai dėl finansavimo yra perduoti kūrėjų bendruomenei ir jos atstovams. Kitaip tariant, tai nėra „valstybinės institucijos išvados“, o laisvai samdomų ekspertų iš kūrėjų bendruomenės komentaras ir siūlymas, kurį patvirtino tos pačios bendruomenės deleguoti ir jų atstovų išrinkti asmenys LKT.
Paraiškas įvertinę LKT duomenų bazės ekspertai jų reitingą pagal balus su komentarais, įvairias rekomendacijas dėl finansavimo teikia Tarybos narių susirinkimui, kuris priima galutinius sprendimus. Kadangi rotuojančios ekspertų grupės vertina tik konkrečios srities ar programos paraiškas, o Tarybos nariai, turintys papildomą informaciją ir įvertinę bendrą kontekstą, sprendžia dėl visos jų apimties – priimti sprendimai gali skirtis nuo ekspertų siūlymų. Be abejo, kiekvienas ekspertas ir tarybos narys turi savo vertybes, patirtis ir kompetencijas, kurių įvairovėje demokratiniu principu priimami sprendimai. Pagrindinis vertinimo kriterijus visuose LKT konkursuose yra meninė vertė, stipendijų atveju jis sudaro net trečdalį balo.
Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtas prioritetas buvo pateiktas 2023-ųjų programos „Atminties įprasminimas ir pilietinis ugdymas: Valstybinės reikšmės renginiai“ konkurse. Jos tikslas buvo įgyvendinti atminties įprasminimo projektus, valstybinės reikšmės renginius, pilietinio, lituanistinio ugdymo projektus ir finansuotos veiklos, susijusios su valstybinės reikšmės renginiais ar programos Lietuvoje ar užsienyje – tarp jų ir Vilniaus įkūrimo 700 metų renginių įgyvendinimas.
Kiekvienas pareiškėjas pasirenka individualiai, į kurios programos/meno srities konkursą pateikti savo projektą ir ši pasirinkimo laisvė yra nekvestionuojama. Žinoma, tuomet pareiškėjas turi įsivertinti, kokie galimi jo konkurentai, taip pat, kad paraiškas vertins būtent pasirinktos srities ekspertai. Norinčiam susidaryti bendrą kontekstą pareiškėjui, vertėtų peržvelgti ir ankstesnių metų finansuotus tos srities/programos projektus, jas vertinusių, viešai skelbiamų ekspertų sąrašą, įdėmiai išstudijuoti LKT gaires ir Stipendijų skyrimo tvarkos aprašą. Tuomet nuspręsti, ar parengtas projektas atitinka visus kriterijus ir jį pateikti.
LKT džiaugiasi, kad trijų tomų Eugenijaus Skerstono veikalas „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“ rengiamas spaudai. Šiam leidiniui paraišką vertinę ekspertai palankiai įvertino autoriaus patirtį, anksčiau nuveiktus darbus ir indėlį į gyvensenos kultūros tyrimus, pabrėžė veikalo svarbą siekiant atskleisti Vilniaus ir jo gyventojų privataus gyvenimo aspektus, interjerų įvairovę, kuris būtų publikuotas skirtingomis kalbomis.
Tačiau norėtume pabrėžti, kad šiam veikalui pasirodyti paraiška buvo pateikta į du skirtingus 2023 m. konkursus ir nė viena iš jų nebuvo pateikta minėtos programos „Atminties įprasminimas ir pilietinis ugdymas: Valstybinės reikšmės renginiai“ konkursui. E. Skerstono pateikta tarpdisciplininio meno stipendijai skirta paraiška, kurios įgyvendinimo metu būtų surinkta šiam veikalui reikalinga medžiaga, sudaryta ir parengta knyga–fotografijos albumas spaudai bei taikomųjų menų sričiai, skirtai šio veikalo parengimui spaudai ir leidybai. Buvo pasirinkta tarpdisciplininio meno sritis, kurią vertino šiuolaikinio vizualaus meno ekspertai ir daugelis paraiškų buvo susijusios su šiuolaikiniu vizualiuoju menu, dėl to ekspertų nuomone pateiktas projektas neatitiko visų šios meno srities kriterijų. O pasak taikomųjų menų srities ekspertų, kurių individualios nuomonės buvo skirtingos, bet bendru sprendimu nuspręsta, kad pateikta paraiška turėjo trūkumų, dėl to nebuvo finansuota. Tikrai suprantame E. Skerstono nusivylimą ir pasipiktinimą negavus finansavimo, o jo išsakytas pastabas dėl ekspertų komentarų analizuosime ir pristatysime ekspertams susitikimo su jais metu.
Kiekvienas kūrėjas/menininkas savo paraiškas ir jose pateiktas idėjas vertina individualiai, o Lietuvos kultūros tarybos finansavimo modelis yra konkursas, kuriame, kaip jau buvo minėta, pateikiamas didžiulis kiekis paraiškų. Jas vertindami ekspertai ne tik analizuoja kiekvieno asmens pateiktą projektą, tačiau jį mato ir vertina bendrame kiekvienos programos ar srities kontekste. Kadangi finansavimas yra ribotas, ekspertai turi reitinguoti pateiktas paraiškas ir nemaža dalis (2023 m. nefinansuota 2/3 individualioms stipendijoms pateiktų paraiškų), deja, nefinansuojamos. Tad natūralu ir visiškai suprantama, kad negavęs finansavimo menininkas/kūrėjas pasipiktina.
Prieš kiekvieną konkursą sulaukiame raginimų išlaikyti adekvatų finansavimo intensyvumą, skirti tiek, kiek paraiškoje prašoma, nemažinti sumų, tačiau jau po rezultatų paskelbimo atsiranda siūlančių tolygaus finansavimo paskirstymą: finansuoti kuo daugiau, bet po mažai. Pavyzdžiui, 2023 m. stipendijoms buvo numatyta 1,35 mln. eurų, vadinasi, kiekvienam pateikusiam paraišką buvo galima skirti po 1 341 eurus. Lietuvos kultūros tarybos narių nuomone, būtent tai ir būtų neadekvatu.
Viena iš LKT vertybių yra pasitikėjimas, paremtas tarpusavio sąveika ir bendradarbiavimu, taip pat pagrįstais lūkesčiais ir susitarimų laikymusi. LKT palaiko glaudų, atvirą ir bendruomenišką ryšį su kultūros lauko atstovais, reaguoja į pastabas ir pasiūlymus, inicijuoja apklausas, organizuoja seminarus ir rengia diskusijas. Šiemet kviesime kultūros bendruomenę dalyvauti jubiliejiniame LKT forume „Kultūra esi tu: šiandien ir rytoj“, kuriame aptarsime LKT ekspertavimo iššūkius, galimus sprendimus, taip pat kviesime susirinkusius dalyvauti darbo grupėse ir analizuosime, kokios LKT norėtume po 10 metų“, – teigiama Lietuvos kultūros tarybos atstovės Karolinos Bagdonės pateiktame komentare.
