Vilnietė Rasa, šios savaitės pradžioje vedžiodama savo keturkojį, netoli savo namų aptiko iki šiol dar nematytą sukrečiantį radinį – specialiai pagamintą ėdalą su žiurkių nuodais. Savo pasakojimu ji pasidalino socialiniame tinkle bei su „Bendraukime“ skaitytojais, kad apie pavojų įspėtų kitus.
„Yra tokie žmonės, kaip Aurimas Valujavičius, kurie mums parodo, kad žmogiškosios fizinės ir psichologinės ribos yra toliau nei daugelis galvojame. Yra tokie žmonės, kaip Oleg Surajev, kurie parodo, kad žmogiškasis noras padėti, atjauta ir teisingumo jausmas yra daug didesni, nei kartais patys manome.
Ir yra tokie... išsigimėliai, kurie trokšta, kad nekaltas gyvūnas mirtų itin sunkia ir skausminga mirtimi. Ir man sunku susitaikyti, kad pasaulis pilnas ir tų, ir tų. Ir kai drebančioje rankoje laikau kruopščiai pagamintą mėsos-žiurkių nuodų porciją, kurią vakar naktį kaimynų kieme rado mano šuo, labai prašau sau tikėjimo, kad aurimų ir olegų šiame pasaulyje daugiau.
Ko gero, jau žinote, kad sostinės Naujamiestis/Senamiesčio dalys aplink stotį turi nuostabią šunų nuodijimo tradiciją. Jau daugybę metų neidentifikuoti asmenys laikas nuo laiko nusprendžia padaryti akciją „Rask išmanų būdą, kaip nunuodyti šunį“.
Per dešimtmetį rajone, kuriame gyvenu, nuodais buvo smaigstomi paštetai, minkomi mirtini faršo kotletukai, nuoduose mirkomi lašinukai... Buvo apnuodytų šunų, kačių, paukščių. Buvo ir neišgyvenusių...
Visada vedžiodama šunį esu atidi, stebiu, kad nepaimtų ko nuo žemės. Tačiau savo akimis išmoningų nuodytojų skanėstų nebuvau mačiusi. Iki vakar vakaro.
Tradiciškai, prieš miegą, apie 11 vakaro išėjome su rudasnukiu prasukti ratuko. Mūsų kelias toks neįmantrus, kai oras toks tragiškas kaip vakar. Tiesiog aplink namą: per savo kiemą, kuris sujungtas su kaimyninio namo kiemu.
Mūsų kiemas – filmuojamas, kaimynų – nea. Dar mūsų kieme įsijungia automatinės lempos. Pas kaimynus šiuo klausimu kiek mažiau inovacijos. Abu kiemai sujungti, abu turi bromas į gatvę. Tamsoka, šalta, vėjuota.
Staiga pamatau, kad šuo kažką skanaus užuodė. Kas turi šunis, žinot tą pozą, kai uosto susižavėjęs, net uodega nevalingai vizga nuo skanumo. Duodu komandą „mesk“. Šuo nenoriai atsitraukia. Prieinu artyn – mėsos gabaliukas. Pirma mintis – gal paukščiai iš konteinerių ištąsė.
Paimu mėsgalį – išmesiu, kad nesivoliotų. Išeinu į apšviestą plotą ir matau, kad mėsgalis rankoje nepaprastas. Kruopščiai suvyniotas ir surištas. Praskečiu ir... viduje pamatau nuodus. Tvarkingai sudėtus, kad tik neišbyrėtų.
Ranka nevalingai ima drebėti. Jei yra vienas, gal yra daugiau? Sakau šuniui: ieškok. Jis mane atveda prie dar dviejų tokių. Vėliau išsiaiškinome, kad du kaimynai jau po mano skelbimo bendrijos grupėje išėjo su savo šunimis ir rado dar keturis.
Viso septyni nuodų suktinukai gana nedideliame plote. Parašiau pranešimą e-policijai. Tiesiog, nes reikia. Nesitikiu, kad nors kokios naudos bus. Pranešėme aplinkinių namų bendrijoms. Visi pakraupę. Niekas netiki, kad kažkas iš jų gyventojų taip galėjo. Bet gi galėjo. Kažkuris.
Galbūt net visai įprastai atrodantis, šiaip jau puikus pilietis, tik kartais laisvalaikiu užsiimantis šunų nuodijimu.
Grįžus namo, maždaug po valandos, užklupo panika. O ar tikrai esu 120 proc. tikra, kad šuo dar prieš man pamatant pirmą gabalą nieko neprarijo? Kaip ir esu, bet baimė kalba garsiau.
Skambinu budinčiai veterinarei. Papasakoju istoriją. Susitariame, kad praplausiu šuniui skrandį, tiesiog dėl šventos ramybės. Padarau peroksido tirpalą, supilu jau ramiai mingančiam brisiui į nasrus. Tas pašoka nesuvokęs, už ką jam tokia šlykštynė.
Po poros minučių ima vemti. Apvemia visus namus, bet aš šluostau laiminga, nes dabar esu tikra, kad nieko blogo nesuėdė. Apsikabinu jau išsivėmusį šunį, glostau. Beveik verkiu, turbūt iš palengvėjimo.
Šuo spokso į mane ir išvis turbūt galvoja, kad žmonės sunkiausiai prognozuojami padarai žemėje. Ir jis teisus. Jau visai gilią naktį išgooglinu, kas per nuodai. Rusiški žiurknuodžiai. Kažkaip simboliška“, – savo patirtį aprašė vilnietė Rasa.
