Patyčių problemos nesibaigia net ir įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Apkalbos, pašaipos, įžeidinėjimai, deja, labai labai gajūs ne tik tarp vaikų, bet ir tarp vyresnio amžiaus žmonių.
Mokykloje nebuvau tas skriaudžiamas vaikas, bet esu ne kartą darbe susidūrusi su agresyviu mobingu, pasyvia agresija, kai daužomas stalas ar kiti daiktai ir leidžiama suprasti, kad jų vietoje turėčiau būt aš.
Tūlžingą pyktį ir agresiją vieni kitiems perduoda ir šeimos nariai – įsiutę tėvai – savo vaikams, šie – savo bendraamžiams. Taip smurto ir patyčių ratas niekad neužsidaro.
Neseniai su sūnumi važiuojant autobusu iš senutės išgirdau tokią pažeminančią repliką, kuri mane taip įskaudino, kad po to net apsiverkiau.
„Čia jūsų anūkėlis toks gražus?“ – paklausė autobuse sėdėjusi senolė. Paaiškinau, kad esu jo mama ir berniukas yra mano sūnus.
Močiutė kad pradėjo piktintis, kad pradėjo rėkti, kokio amžiaus moterys dabar vaikus gimdo, kur tai matyta, ką sau galvojau tokio amžiaus gimdydama, jau man anūkus sūpuot, o ne vaikus tokiame amžiuje augint ir pan.
Atsisuko pasižiūrėti net kiti keleiviai, kas čia per „senutė“ vaikus gimdo. Taip, gimdžiau vėliau, 41, bet norėjome pagranduko, kuriuo labai džiaugiamės ir beprotiškai mylim. Nesijaučiam su vyru seni auginti vaiką. Juo labiau, kad kai kurios tokio amžiaus ir pirmąkart motinystę patiria. Ir augina vaikus, viskas gerai.
Bet tas jausmas, kad esi pakabintas tari viešoje gėdos lentoje ir badomas pirštais yra siaubingas. Net apsiverkiau po to, kai vaikas nematė!
Taip patyčios niekada nedings, jei jos plinta ne tik iš suaugusiųjų, vaikų, bet net ir senolių lūpų. Tai siaubinga.
Tokių moterų užauginti vaikai ir patys išjuokia kitus, o jų išauklėti vaikai ir anūkai ir toliau sėja neapykantos, pagiežos sėklą.
Kada tai sustabdysime? Kada sustosime patys ir sustabdysime kitą darželyje, mokykloje, darbe, autobuse, parduotuvėje, namuose, draugų rate?
